Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei
Ugnė Labokaitė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos IIa klasės mokinė, dalyvavo šalies mokinių rašinių konkurse „Kaip suprasti sakinį „Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei?“, skirtą Pasaulinei kultūros dienai. Gimnazistės darbas įvertintas I vieta. Ugnę konkurse dalyvauti paskatino, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Zofija Vaitkuvienė.
Pirmadienis. Paskubomis einu į klasę: kaip neįprasta, pavėlavau. Tik įžengus pro duris, dėmesį patraukė ekrane matoma tema „Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei“. O, visai pamiršau – šiandien teksto kūrimo pamokos! Kokia aš išsiblaškiusi, kas man darosi?..
Dar neramu, bet jau atsisėdau į savo vietą. Žvilgtelėjau kairėn – suolo draugė beveik pusę lapo pripeckiojusi, pribraižiusi schemų, užrašiusi žodžių lietų, o aš nė nežinau, nuo ko pradėti. Minčių, regis, visai nėra, o dar laikas tiksi pirmyn, spaudžia. Tris kartus įkvepiu-iškvepiu, palinkstu prie sąsiuvinio ir pradedu…
Kultūra – tai būdas, padedantis visuomenei išplėsti savo mąstymą, ugdyti jau esamas dvasines bei socialines vertybes. Kultūra turi įvairių grupavimų, pavyzdžiui, yra elgesio, bendravimo, rašymo ir begalės kitų. Ji, be abejo, labai reikšminga visose pasaulio šalyse. Kiekviena šalis turi savotiškų papročių, stiliaus detalių, kalbos ypatumų ir būtent tai valstybes padaro išskirtines.
Kultūrą pavadinčiau mūsų visuomenės atspindžiu. Kaip šiuolaikinį pavyzdį pateikiu dainų konkurso „Eurovizija“ šių metų lietuvaitės Monikos Liu atliekamą kūrinį „Sentimentai“. Aišku, dainos muzikaliai nenagrinėsiu, tačiau visiems suprantama, kad atstovė ir jos kūrinys turi pasirodyti kuo geriau, nes tai sudarys nuomonę ne tik apie atstovės muzikinius gebėjimus, bet ir kurs įvaizdį apie lietuvių kultūrą. Mes savo ryšį parodysime stipriai, nes vykti į europinio masto konkursą ir atlikti dainą gimtąja kalba, yra išties pagirtina. Tai leidžia suprasti, jog mes puoselėjame savo kultūrą ir suvokiame jos svarbą bei neleidžiame, kad mus visiškai paveiktų kitos kultūros, galiu net sakyti – nepataikaujame. Na, o skleisdami savo kultūrą įvairiuose renginiuose pritraukiame kitataučių dėmesį, tampame jiems įdomūs, nors prieš tai ir negirdėti, nežinomi.
Oi, koks garsus skambutis – atitraukia mane nuo rašymo. Ačiū Dievui, baigėsi tik pirma pamoka. Į pertrauką, nusprendžiu, neisiu, turiu ramiai pasivyti laiku kūrybinį darbą pradėjusius bendraklasius. Pažvelgiu į nusipelniusių rašytojų portretus, puošiančius kabinetą, ir tęsiu samprotavimą.
Kultūra gali skleistis ir per tarnavimą bendruomenei. Vienas iš tokių būdų – savanorystė – puikus kultūros skleidimosi būnant naudingam ir pačiam mokantis pavyzdys. Savanorystė – tai gerų darbų įvairovė, o tai pasirenkame patys. Tačiau tai ne vien užsiėmimas, tai didelė nauda tiek visuomenės, tiek savęs pažinimui. Nors ir sakome, kad tai darbas be atlyginimo, tačiau, pažiūrėkime, kiek daug ir vertingo mes gauname: mes įgyjame patirties, plečiasi pažįstamų, bendraminčių ratas, prisidėdami prie savo bendruomenės, stipriname savivertę, gebėjimą rasti būdų būti prasmingai naudingi. Toks pažinimas, tokia jausena – pats vertingiausias atlygis! O kur dar malonūs prisiminimai?.. Štai, kai savanoriavau seniūnijoje, daugiausiai padėjau labdaros ir paramos fonde „Maisto bankas“, tada išties ir pamačiau, ir supratau, kokia yra savanorystės nauda visuomenei bei man pačiai. Žmonių bendravimas, empatija, rūpestingumas, atjauta kuria gerą atmosferą, kurios paveikti ryžtamės veikti toliau, kaip kokie prozininko Jono Biliūno kūrinyje minimi novelių personažai, besivadovaujantys humanizmo idėjomis. Savanoriaudami pamatome daugybę skirtingų žmonių, patys prisistatome, iš mūsų visų elgesio, kalbų, bendravimo kaip dėlionė susidėlioja kultūra, lengvinanti dabar vargstančių būtį.
Esu kaip niekada tikra, kad kultūrą būtina puoselėti, nes tai yra ir mūsų praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Žinodami savo kultūros šaknis, žinosime ir savo pačių prigimtį, padedančią išlaikyti tautinį tapatumą ir savimonę bei etnografinių regionų savitumą. Visa tai – patikimas tiltas į ateitį.
Štai ir skambutis iš antros lietuvių kalbos pamokos, o aš, jausdama vidinį laimėjimą, perduodu savo svarstymus į mokytojos rankas, nusišypsau, palinkiu gražios ir prasmingos dienos.
