Kūryba, trykštanti meile žmogui ir gamtai

Prie parodos stendų Juozo Ramanausko seserys (iš kairės) Konstancija Diglienė ir Modesta Juostienė.

Tą pastebėjo visi, apsilankę tautodailininko Juozo Ramanausko (1940–2014) tapybos parodose.

Taip vertinama ir šio autoriaus fotografijų paroda, atidaryta Gargždų krašto muziejuje.

Juozas Ramanauskas daugeliui žinomas kaip produktyvus menininkas, nutapęs šimtus paveikslų gimtojo sodžiaus motyvais, dalyvavęs ir pelnęs apdovanojimus daugelyje tautodailės parodų, kelis kartus gavęs Amerikos lietuvių įsteigtą Adomo Varno konkurso premiją. Kad mėgo fotografuoti ir turėjo sukaupęs gausų fotoarchyvą, ne visiems pasakodavosi. Net ir seseriai Konstancijai, kuriai visada, nutapęs naują paveikslą, tuoj pat skambindavo ir kviesdavosi pažiūrėti. Todėl seserys buvo nustebintos po jo mirties aptikusios gausybę fotonuotraukų ir fotojuostų. Kaip ir pluoštą eilėraščių, ranka rašytų, širdy giliai išgyventų.

Tiesa, porą metų vakarais buvo lankęs Klaipėdoje garsaus fotomenininko Vaclovo Strauko meninės fotografijos pamokas. Savo darbus yra eksponavęs fotografijų parodose Gargžduose ir Klaipėdoje, kai ką išspausdindavo vietos laikraščiai. Turiu progą skaitytojams priminti, kad Juozas yra laimėjęs prizines vietas nevienąkart „Bangos“ redakcijos skelbtuose rajono meninės fotografijos konkursuose.

Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė paro­dos atidarymo metu papasakojo apie tai, kad Juozui buvo užsiminusi apie jo fotografijų parodos surengimą muziejuje, ir autorius buvo pažadėjęs nuotraukas tai parodai atrinkti. Dėl ligos, matyt, nesuspėjo.

Sigita džiaugiasi, kad ši paroda į muziejų atkeliavo netikėtai. Visą fotografijų ciklą „Tėviškės alsavimas“ tapytojo seserys po autoriaus mirties neatlygintai perdavė Gargždų muziejui. Kaip sakė Konstancija Diglienė, brolis jau buvo jas parodai paruošęs – įrėminęs, užrašęs tekstus.

Ne vienas Juozo Ramanausko tapyboje esame pastebėję autoriaus polinkį į filosofiją. Tas pat būdinga ir jo fotografijoms. Regis, paprastas kaimo vaizdelis ar siužetas, o giliau pamąsčius – kiek jame prasmės ir grožio, nes jo meniškai sielai svarbiausia buvo žmogus, veiksmas, laikas, įvykis, peizažas. Nuotraukų energetiką ir patrauklumą nulemia trykštanti meilė – artimam, sutiktam, tolstančiam. Tie motyvai iš atminties vėliau įsiliedavo ir į jo drobes.

Gera apžiūrinėti nuotraukas, kai šalia autoriaus seserys Konstancija ir Modesta. Jos prisimena, kaip brolis tėviškėje būdamas fotoobjektyvą nepastebimai nukreipdavo į betriūsiančius ar susimąsčiusius tėvus, šėlstančius vaikaičius, kasdienį sodiečių darbą, apsamanojusią trobą, fiksavo derlių auginantį sodą, nykstantį senosios tėviškės peizažą… Fotografijose tėvų, artimųjų veidai, gimtojo kaimo aplinkos reiškiniai, tačiau autoriaus užrašai simboliški – „Vasara“, „Baltos erškėtrožės“, „Tėviškės langas“, „Rudens rytas“, „Senas topolis“, „Žiemos preliudas“, „Pavasaris“, „Kiemo takelis“…

Buvo ištikimas klasikinei juoda/balta fotografijai. Nuotraukas pats gamino. Savamokslis menininkas mokėjo tinkamai pasidaryti ryškalus ir fiksažus, atsirinkti geras fotojuostas, išryškinti kadro struktūrą. Kaip pastebėjo menotyrininkė Danguolė Ruškienė, ją nustebino aukštas Juozo profesionalumo lygis ir išmoninga estetinė raiška, žmonių ir gamtos grožio dermė, santūrumas fiksuojant žmogaus raidos etapus: nuo vaikystės veržlumo iki dramatiškos senatvės nuojautos. Iš esmės jo fotografijos beveik nesiskiria nuo tapybos, sakė ji. Tą patį tvirtino ir kiti parodos svečiai, atkreipę dėmesį dar į tai, kad J. Ramanausko tapyti paveikslai ir fotografijos iki gelmių persmelkti sakrališka šeimos dvasia.

Iš tiesų šios šeimos narių ryšiai buvo itin nuoširdūs ir artimi, tad nėra ko stebėtis, jog, mirus broliui, jo kūrybiniu palikimu besirūpinančios seserys puoselėjo viltį, kad brolio kūrybinis palikimas turi būti prieinamas visiems Kretingos ir Gargždų muziejuose ar Gargždų bažnyčioje.