Laimės paukštė
Humoreska
Pensininkų pora iš vieno Kazimiero ir vienos Onutės sėdėjo prie stalo kuklioje daugiabučio virtuvėlėje, gurkšnojo arbatą ir šnekučiavosi apie viską iš eilės kaip ir vakar, užvakar ar mėnesį atgal. Pro atvertą langą vidun sklido ir kūnus glostė maloni vasaros šiluma. Kalbai pasisukus apie geresnį gyvenimą, ant vidaus palangės nutūpė nematytas paukštelis.
– Ko jis į mane taip spokso? – nustebo Kazimieras.
– Ne spokso, o žiūri. Ir ne į tave, o į mane, – pataisė Onutė.
– Kaip koks diktatorius iš televizoriaus ekrano – iškart į abu.
– Ne diktatorius, o diktorius.
– Tau amžinai neįtiksi.
Paukštelis, pajutęs, kad anie gali susibarti, pradėjo sparneliais ploti, artyn lįsti, lyg prašydamas jį paliesti.
– Kažkoks nematytas jis man, – Kazimieras apžiūrinėjo atvykėlį iš visų pusių, juolab kad tas ir leidosi tyrinėjamas.
– Tau gal ir nematytas, o aš iškart jį atpažinau, tai – laimės paukštė, mačiau viename paveiksle. Tiems, kurie ją pagauna, visai kitas gyvenimas atsiveria.
– Tai čiupkime ir mes, – suspurdėjo Kazimieras, – nors likusius metus pagyventume kaip senjorai. Tapetus koridoriuje perdažytume, šilto vandens netaupytume, sėklų kitam pavasariui prisipirktum.
– Aš nieko prieš, – atsiduso Onutė, – bet ne mums ištižėliams ją pagauti.
– O jeigu pabandytume?
– Pabandyk naktimis neknarkti ir nepersti, greičiau pavyks.
Laimės paukštė sukiojo galvelę jų kalbos klausydamasi ir net nesiruošė pakilti nuo palangės, tarytum skatindama juos veikti. Jučiom nejučiom abu įtikėjo, kad ji jiems skirta, bet nepasitikėdami nei savo vikrumu, nei sėkme, nusprendė talkon ką nors pasikviesti. Žvilgtelėję į gatvę, pamatė pagarsėjusį vietos politiką su spalvinga biografija ir abejotina reputacija. Nuolat įsiveliantis į neaiškias istorijas, sugebantis lengvai išsisukti iš bet kurios situacijos, jis turėjo „laimės kūdikio“ pravardę.
– Kas jis per paukštis tas „laimės kūdikis“, ar verta už jį balsuoti? – prieš kiekvienus rinkimus žmonės klausdavo Selemono Paltanavičiaus. – Gal koks invazinis?
– Nesijaudinkite, – nuramindavo šis, – tai lietuviškos padermės kandidatas giesmininkas. Čiulba labai gražiai, bet, – čia Selemonas išraiškingai besdavo pirštu į lubas, – jeigu pastebėjote, tik kas ketveri metai. Savo daug žadančiomis trelėmis jis taip užliūliuoja tautiečius, jog anie jau penktą kadenciją prileidžia jį prie valdžios lesyklėlės.
„Tas mums padės, jeigu neapgaus, o jeigu ir apgaus, tai nebus paskutinis kartas – rinkimai niekada nesibaigs“, – sutuoktiniai pakvietė politiką pagalbon.
– Koks čia jūsų, kaip tarybos nario, nuomone, paukštis? – paklausė Kazimieras švelniai glostydamas jam ant kelių sėdintį paukštelį.
– Tai – laimės paukštė, – nė kiek negudravo politikas, tuo pelnydamas beribį pensininkų pasitikėjimą. – Esu ne vieną tokią pastvėręs, žinokitės, apsimoka, galėčiau inicijuoti jos perėmimą jūsų labui, jeigu jūs man suteiktumėte pasitikėjimo mandatą vardan tos Lietuvos.
– Suteiksime kovo mėnesį, – pažadėjo sutuoktiniai, – gaudykite, bet vardan mudviejų.
Tas be jokių pastangų tiesiog iš Kazimiero rankų paėmė paukštelį. Kazimieras padėkojo už tarpininkavimą ir paprašė oficialiai perduoti tai, kas jam nuo šiol priklauso.
– Negaliu, – tarė politikas, – turiu laikytis sveikatos ministro įsakymo ir kuo greičiau jį utilizuoti, kol jis jums nelaimės neprišaukė.
– Kas čia per nesąmonė – laimės paukštė neša nelaimes?
– Deja, šįkart taip, – atsiduso politikas, – ji nepagydomai serga ir gali jus užkrėsti.
– Kas jai?
– Paukščių maras.
– O, siaube, dėkui jums už perspėjimą, neškite laimės paukštę kuo toliau nuo Lietuvos.
– Šitą mes mokame, – nė sekundės nedelsė žmogus – giesmininkas.
Sėdi senoliai ir džiaugiasi:
– Kokia laimė mus aplankė, juk būtume kritę ant dienų. Ir kas mums ją atnešė?
– Kas kas? Ogi „laimės kūdikis“, už jį balsuosime ir kitus paraginsime.
Algimantas VAŠKYS
