Laiptinės valytoja, įkvepianti dėkingumui

– Kaip jūsų Naujieji metai? – klausiu moters.
– Tai kad kaimas – karvės, kiaulės, ūkis. Greitai praėjo, ir vėl darbas. Jūsų name, matau, per šventes irgi nedaug kas pajudėjo iš namų, nepripėduota, neprinešta purvo. Man gerai, greičiau apsisuksiu. Mašiną teko pasistatyti va ten, gal prie šeštos laiptinės. Arčiau nėra vietos. Visi jūsų name, matyt, švenčia su šeimom.
Vaidota gretimoje laiptinėje plauna grindis, matau, kad skuba. Antra diena po Naujųjų. Netoliese esančios „Aibės“ prieigose kažkas aiškinasi, kieno eilė pirkti, ir kur vakar dingo Seriogos butelis.
Vaidota yra mūsų laiptinės valytoja. Mūsų pažintis nėra visai proziška, jeigu kas manytų – didelio daikto, valytoja.
Turbūt žinote, kad kai kuriose šalyse yra įprasta šiukšles mesti tiesiog gatvėje, ant grindinio, šaligatvio, parke ar parduotuvėje. Kai paklausi, kodėl taip daro, žmonės atsako – tai juk dėl to, kad kiti turėtų darbo ir viską surinktų. Mūsų laiptinėje irgi panašiai – kažkas neprižiūri šuns – tas pridergia laiptinėje, anas iš principo nesivalys kojų – o kam tada valytoja, trečias šiukšles meta kur susimanęs, nes nepaisyti kito interesų dabar yra madinga. Nepatinka – po ketverių metų išsirinksit kitus! Pamenat? Dėjau aš ant jūsų!
Vaidotą pirmą kartą pamačiau besidarbuojančią mūsų daugiabučio laiptinėje. Sakau, gražiai tvarkotės, pirmą kartą jus matau, kažką pavaduojate? Pavaduoju, bet nepasakyčiau, kad čia buvo gražiai tvarkomasi. Prie lubų kampuose voratinkliai, grind­juostės nenuvalytos, ant laiptų turėklų dulkės.
– Gal tada jūs čia tvarkysit nuolat?– klausiu.
– Nežinau, ar valdžia duos man jūsų laiptinę. Būtų gerai, turėčiau keturias vienam name, mažiau važinėt.
Parašau padėką mūsų namą administruojančiai bendrovei, ta, paaiškėja, laišką persiunčia valymo paslaugas teikiančiai įmonei.
Po kelių dienų skambina į duris. Atidarau – Vaidota.
– Ačiū, Česlovai!
Tiesia kavos dėžutę: „Vaidota, ką jūs čia?“
– Gavau 50 eurų premiją už tai, kad mane pagyrėt! Man parodė jūsų laišką.
Grįžtu susijaudinęs į virtuvę, pro langą matau, kaip Vaidota į savo seną „Renault“ susikrauna kibirus, šepečius, atsisėdusi prie vairo pasitvarko plaukus, atsigeria vandens. Kodėl nepaklausiau, gal ji norėtų kavos ar pasinaudoti vonios kambariu. Juk dvi valandas darbavosi.
Kai susitinkame gal ketvirtą ar penktą kartą, visada laiptinėje, kai tvarkosi Vaidota, jaučiamės kaip draugai. Pakviečiu kavos, bet Vaidota visada skuba – dar į mokyklą reikia. Klausiu – jeigu ūkiškai gyvenat, gal aš galėčiau iš jūsų nusipirkti pieno ar sūrio. Sūrių pas mus niekas nedaro, o pienas dabar kartus. Geriau pirkit iš parduotuvės. Vasarą, kai karvės bus pievose, atvešiu.
Pastarąjį kartą paprašiau Vaidotos, kad ji man papasakotų apie save, pasisakiau esąs žurnalistas. Priprašiau, kad leistų padaryti jos nuotrauką. Klausiu: gal galėtume nuvažiuoti pas jus į kaimą, ten, pas jūsų tėvus, kur išaugote?
– O apie ką jūs rašysit, aš tik valytoja, kiti net nežino, kad aš tokį prastą darbą dirbu?
Vaidota gerbia savo anytą, sako, kad būtent iš jos išmoko dėkingumo. Pažiūriu ir sakau lyg pats sau – jeigu gerbiat anytą, tai mylit ir savo vyrą? Jūs mokat pasakyt gerą žodį – Vaida nusigręždama nubraukia ašarą. Daugiau neklausiu. Ar turit vaikų? Vieną, atsako, aš įduodu Vaidai vaisių ir pyragėlių. Mes juk draugai. Greičiausiai ji tai parveš namo. Dalelė mano širdies gyvens kitoje – ar galėčiau norėti ko nors daugiau.
Česlovas BURBA

Red. pastaba. Česlovas Burba – radijo žurnalistas, redaktorius, buvęs ilgametis LRT radijo laidos „Lietuvos diena“ vedėjas.