„Laisvė“ audė laisvės simbolį

Dariaus ŠYPALIO nuotr.: Laima Latakienė didžiuojasi valstybine vėliava, išausta Kretingos „Laisvės“ fabrike, ir tuo, kad pati prisidėjo prie jos sukūrimo.

Šalyje vos atkūrus Nepriklausomybę, Kretingos „Laisvės“ fabrikui buvo patikėta išausti laisvos Lietuvos simbolį – etaloninę trispalvę, kurią itin sodrių ryškių, laiko tėkmei nepasiduodančių spalvų ir šiandien tebesaugo keletas kretingiškių. Viena jų – buvusi šio fabriko tekstilinės kontrolės skyriaus viršininkė 71-erių Laima Latakienė.

Kovo 11-osios proga šiuo įdomiu straipsniu „Bangos“ redakcija paprašė pasidalinti kolegų iš Kretingos rajono laikraščio „Pajūrio naujienos“.

Svėrė kone pusę kilogramo

„Pažiūrėkit, kokios šitos vėliavos spalvos – tokių šiandien nepamatysi. Tikroji prieškario Lietuvos vėliava ir buvo austa iš vilnonių siūlų, o dabartinės dažniausiai – sintetinės ir greit išblunkančios“, – Kretingos fab­rike išausta vėliava didžiavosi L. Latakienė. Ją, tikino, prie savo šeimos namų per valstybines šventes keliantys jau kone trisdešimt metų.

Moteris neslėpė, jog jos vaikai paskatinę viešai priminti istorija jau tapusį faktą, kad Kretingos vilnonių audinių fabrikas „Laisvė“, kurio medžiagos paltams, kostiumams, gobelenai buvo populiarūs ne vien tuometinėje Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje, paskelbus Nepriklausomybę, pirmasis audė ir trispalvę. „Ne bet kur audė, o Kretingoje“, – džiūgavo jie.

Kretingiškiai, jos žodžiais, buvo gavę užduotį sukurti Lietuvos vėliavos etaloną, pagal kurį masiškai būtų gaminamos vėliavos. „Tačiau mūsiškės vėliavos nepatvirtino, nes ji buvo per sunki“, – apmaudžiai kalbėjo L. Latakienė.

Ji sakė, kad vėliava sveria 450 g, jos dydis – 2 m x 1 m, tačiau šiandieną jos vėliava sutrumpėjusi po 2 cm. „Matyt, per laiką vilna susitraukė nuo lietaus ir saulės“, – pastebėjo L. Latakienė.

Užsakė Heraldikos komisija

Kas užsakė pagaminti valstybinės vėliavos etaloną, įvykių eigą iš senųjų darbuotojų geriausiai pavyko atsekti Stanislavai Ruokienei, tuomet dirbusiai vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoja, o ligi tol – Lengvosios pramonės ministerijoje.

S. Ruokienė, susisiekusi su ministerijos laikų kolege Margarita Saveikyte, atsiminė, kad nurodymą sukurti trispalvės etaloną gavę iš Lietuvos heraldikos komisijos, kuriai buvo žinoma, kad tikroji prieškario Lietuvos vėliava buvusi austa iš vilnos. Tai buvę patikėta dviem šalies vilnonių audinių fabrikams, be „Laisvės“, dar – Kauno „Drobei“. Kretingiškių audiniai, S. Ruokienės žodžiais, buvę grubesnės kočiotos, o „Drobės“ – plonos šukuotinės vilnos.

„Ypatingas jaudulys apėmė visus darbuotojus, – tuomet fabrike dirbo per tūkstantis žmonių – juk audėme sugrąžintą trispalvę. Prisimenu, važiavome pas Lietuvos tekstilės instituto direktorę Aušrą Abraitienę, kuri žinojo, kokie yra tikrosios vėliavos spalvų etalonai. Reikėjo labai tiksliai atkurti spalvas, ypač – sodrią raudoną. Visų trijų spalvų audinius audėme atskirai, o po to tarpusavy juos susiuvome nematoma siūle“, – pasakojo S. Ruokienė.

Audinius kūrusi „Laisvės“ fabriko definitorė Danutė Šeputienė, dabar dirbanti Kretingos seniūnijoje, prisiminė, kad vėliavos audinys turėjęs būti abipusis – vienodai išaustas tam tikru pynimu iš abiejų pusių. „Privalėjome išlaikyti audinio storio, svorio proporcijas, atsparumo drėgmei reikalavimus, kad nepakenktų spalvoms. Pats technologinis procesas nebuvo kažkoks išskirtinis, bet užgulė šventa atsakomybė“, – tuometinius išgyvenimus prisiminė ji.

Suplevėsavo Kretingos bažnyčios bokšte

Kretingiškiams nuvežus savąją trispalvę Heraldikos komisijai, pastaroji darbą įvertino labai gerai, tačiau etalonu vis dėlto pasirinko „Drobės“ sukurtą vėliavą.

Tuometinis fabriko direktorius Bronius Krištaponis patikino, kad ryški, jų austa trispalvė pirmiausiai suplevėsavo Kretingos bažnyčios bokšte. „Nunešėme į bažnyčią, kad iškeltų viršum miesto. Kitas išsidalijome patys darbuotojai, išdovanojome. Pagaminome iš viso keliasdešimt, o gal ir daugiau vėliavų, nes išaudėme ne po vieną skirtingų spalvų rietimą“, – kalbėjo jis, patikindamas, jog taip pat tebesaugo savąją trispalvę.

Tuo pat metu fabrikas išaudė gausybę mažų suvenyrinių trispalvių, kurios plačiai paplito ne tik tarp kretingiškių, bet iškeliavo ir po platųjį pasaulį.

B. Krištaponis, „Laisvės“ fabrikui vadovavęs 23-jus metus ir buvęs paskutiniuoju direktoriumi, prisiminė ir liūdną jo pabaigą: „Fabrikas buvo įkurtas dar 1925 m., netrukus būtume šventę jo, kaip ir valstybės, šimtmetį. Mums paskelbus Nepriklausomybę, Sovietų Sąjunga ėmė griūti kaip kortų namelis. Važinėdavom po Kaukazą, Vidurinę Aziją – nebebuvo iš ko nusipirkti vilnos: avių ūkiai privatizuoti, fabrikai užsidarę. Taip žlugome ir mes, fabrikas buvo išparceliuotas gabalais.“

Sintetinės nurungė vilnones

Eksperimentines austas valstybines vėliavas netruko pakeisti gerokai pigesnės, masiškai gaminamos iš medvilninių arba sintetinių audinių. S. Ruokienės žiniomis, vėliavas audė Alytuje iš triacetato, po to Tekstilės institutas iš lavsano. Ir dabar tokios plonos, primenančios šilką bei atsparios drėgmei, ir yra labiausiai paplitusios šalyje. Kaip ir daugybė gaminių, šiandieną į mūsų šalį lietuviškos vėliavos atkeliauja pagamintos Kinijoje.

L. Latakienė pasidalijo pastebėjimu, kad kaimynai latviai labiau brangina savo valstybinę vėliavą negu tautiečiai: „Teko būti Liepojoje, kai latviai lapkričio 18-ąją šventė savo Nepriklausomybės dieną. Prie kiekvieno namo ten kabėjo vėliavos. Ieškojome, kur jų nebūtų, ir nepamatėme, nors žinome, kad Liepojoj gyvena daug rusų. Mes dažnai nė nekeliame savo vėliavų, o ir vėliavos – nublukusios, nusususios.“

S. Ruokienė pasidomėjo, galgi kretingiškių išausta trispalvė plevėsuoja kurioje nors prestižinėje Lietuvos vietoje, tarkim, ant Gedimino kalno, prie Seimo ar Prezidentūros. Pasirodo – ne, ten taip pat plazda dažnai keičiamos trispalvės.

„Žinau, kad po vieną mūsų vėliavos egzempliorių su visais patvirtintais parašais tebesaugo Heraldikos komisija ir dabartinė Ūkio ministerija“, – patikino S. Ruokienė.

Išsaugojo prieškario vėliavą

„Pajūrio naujienų“ Redakcijos žiniomis, vieną seniausių trispalvių Kretingos rajone išsaugojo 69-erių darbėniškis Romas Barasa, kuris tikino, jog ji pačių pasiūta 1932-aisiais ir slapta išsaugota per visą sovietmetį.

„Mano motina Elžbieta Barasienė pasakojo, kad prieš karą trispalvė kabėdavo ant jos tėvų namo buvusiame Darbėnų žydų kvartale, Vidurinėje gatvėje. Šiandien to namo jau nebėra. Trispalvę, užėjus sovietams, paslėpė ir saugojo močiutė Emerencijana Čerskienė. Slėptuvei parinko daiktų skrynią su dvigubu dugnu, vėliavą įvyniojo į pagalvės užvalkalą“, – pasakojo vyras.

Jis sakė vaikystėje apie tą vėliavą nieko nežinojęs, nes ir mama, ir močiutė bijojusios net prasižioti – juk už tokius dalykus galėjo Igarkoje atsidurti, gyvuliniu vagonu į Sibirą išdardėti.

„Tik atėjus Nepriklausomybei, mama išdidžiai išvyniojo ryšulį ir pasakė – mes turime tikrą tautišką vėliavą, – didžiavosi darbėniškis. – Mintyse primečiau, kad jai jau – 86-eri“, – darbėniškis sakė, jog šventėms paskolinti ją prašė Darbėnų biblioteka.

• Lietuvos valstybės vėliava, sudaryta iš trijų – viršutinės geltonos, vidurinės žalios ir žemutinės raudonos – spalvų yra oficialus valstybės simbolis. Oficialiai naudota tarpukario nepriklausomybės metais, sovietų okupacijos metu uždrausta ir vėl naudojama nuo 1989 m. kovo 20 dienos. Patvirtintas jos audeklo pločio ir ilgio santykis yra 3:5.
• Greta valstybinės vėliavos 2004 m. įteisinta Lietuvos valstybės istorinė vėliava – raudoname lauke pavaizduotas sidabrinis raitelis, kurios prototipas – 1410 m. Žalgirio mūšyje naudotos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės pulkų vėliavos. Ši vėliava nuolat iškelta prie Valdovų rūmų, Trakų pilyje ir Karo muziejaus skvere.
• Nors pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia Tado Kosciuškos 1794 m. sukilimo laikus, tačiau, kokia turėtų būti tautinė vėliava, pirmą kartą Lietuvoje 1905 m. svarstė Didysis Vilniaus Seimas. Galutinai trispalvė buvo patvirtinta 1918 m. ir iškelta Gedimino pilies bokšte.