Laisvė be stabdžių
Lietuvos Nepriklausomybės gimtadienis apipintas gražiomis kalbomis ir spalvomis. Bet kasdienybė ne tokia šventiška: visuomenė supriešinta dėl naujų vertybių įteisinimo. Per 31 metus paseno karta, iškovojusi laisvę, tarsi atgyveno ir jos supratimas apie pareigas, atsakomybę. Dabar juk valdžioje jaunimas, skubantis kurti modernią visuomenę – legalizuoti lengvuosius narkotikus, įteisinti netradicinių seksualinių mažumų darinius. Vyresnioji karta sumišusi: jiems sudėtinga suvokti šias pervartas. Štai „Bangos“ skaitytoja, pensininkė, klausė, kas yra profesionalus gėjus. Betgi, jaunimo akimis, ši moteris – iš sovietmečio, nepažinusi laisvės! Ak, ta „prarastoji karta“…
„Niekada taip gerai negyvenom, kaip dabar“, – sako tie, kurie turi su kuo palyginti. Žiūrint televizijos dokumentines laidas apie „prarastąją kartą“ – mūsų vaikystės, jaunystės, brandos metus – kartais juokinga, kartais graudu. Bet praeities nepaneigsi.
„Tai mūsų gyvenimo istorijos dalis, mes nekalti, kad augome sovietmečiu“, – samprotauja „Bangos“ skaitytoja. Tiems, kas neturi šios patirties, tai sunkiai suvokiama realybė. Ir mums žvelgiant iš šių dienų pozicijų keistai atrodo tas gyvenimas, savitai spalvingas ir įvairus.
Per 31-erius nepriklausomybės metus akivaizdžiai pasikeitė mūsų vertybės, požiūris. Dabar demokratija, laisvas žodis, daugiabutyje iš balkono gali iškelti trispalvę ir švęsti laisvę. Sovietmečiu tai buvo neįsivaizduojama!
Anuomet nepriteklių spaudžiami paprasti žmonės sukosi kaip išmanydami, kad išgyventų – tokia menka sovietinė alga buvusi. Bet ne visi kolūkiečiai iš karvidžių, kiaulidžių ir bulidžių tempėsi pašarus bei kitas gėrybes. Viena „Bangos“ skaitytoja, kurios mama kolūkyje dirbo melžėja, liudijo, kaip vaikystėje ši iš namų nešdavo į fermą kiaušinius, kuriais stiprino sirgusius kolūkio veršelius. Tuomet gausiai šeimynai mama kiaušinienės nebeiškepdavo. O kolūkyje plušėjęs traktorininkas dailiai, tvarkingai vagojo kolektyvinius laukus – kaip savo.
Daug žmonių sovietmečiu dirbo nuoširdžiai ir sąžiningai – gyveno pagal tėvų, senelių įdiegtas vertybes. O tie, kurie gvelbė, draugiškame teisme (buvo ir toks!) atsidurdavo, atkūrus nepriklausomybę, turėjo „svarų“ pasiteisinimą: vogdami jie neva griovė sovietinės valstybės pamatus.
Laisvoje Lietuvoje atskirtis tarp sąžiningųjų ir gudriųjų didėjo. Dabar yra 485 milijonieriai ir 600 tūkst. balansuojančių ant skurdo ribos bei skurstančių žmonių.
Sovietmečiu nedarbo nebuvo. Tuos, kurie vengė dirbti, – „veltėdžius“ ir „dykaduonius“ moralizavo partija, komjaunimas, svarstė profsąjunga, moterų taryba, baudė milicija. Prižiūrimi „auklių“, atsipalaiduoti ir girtuokliauti galėjo dažniausiai tik po darbo. Atkūrus nepriklausomybę, visi turėjome pasirinkimą – kurti verslą, dirbti samdomą darbą ar… nuo aušros iki tamsos skęsti alkoholyje. Niekas nebekontroliavo. Beribė asmeninė laisvė. Taigi dabar keturiasdešimtmečiui netekus dalies darbingumo, nėra iš ko skaičiuoti neįgalumo pašalpą: darbo stažas – tik vieni metai. O penkiasdešimtmetė neturi nė tiek – visą gyvenimą dirbo nelegaliai ir valstybei mokesčių nemokėjo. Žinoma, dabar šie žmonės keiksnos valdžią, kad negali išgyventi iš menkos pašalpos, pensijos.
Ir ką padarysi, kad kai kurie „išlaisvėjusieji“ savo valia atsidūrė socialiniame užribyje. Pastaruoju metu rajone – šimtai ilgalaikių bedarbių. Ir ne dėl to, kad nėra darbo – kai kurie nenori „arti“ darbe, yra pasidavę savo priklausomybėms, tai koks darbdavys norės priimti? Ir padėti tokiems sunku: kad ir kokią modernią meškerę bepaduotum, jie nebepagaus žuvies. Dabar šiais rizikos grupės asmenimis rūpinasi valstybė, mokėdama socialinę pašalpą, skirdama už Europos pagalbos skurstantiems asmenims fondo lėšas pirktų maisto produktų. Juos šelpia gailestingos nevyriausybinės, religinės organizacijos. Bet niekas jų nevadina nei veltėdžiais, nei dykaduoniais. Juolab prarastąja karta.
Virginija LAPIENĖ
„Bangos“ korespondentė
