Liūdna pasaka

Tik spėjo Vyriausybė būsimus metus paskelbti orios senatvės metais ir iškart gavo laišką iš senjorų klubo, kviečiantį atvykti pasigrožėti ir kartu pasidžiaugti. Projekto autorė ir dar keli valdžios atstovai, kad ir prisibijodami galimos provokacijos, ryžosi kelionei. Ir buvo apdovanoti už drąsą. Juos plojimais pasitiko laimingų senolių būrys. Visi tokie liekni, beveik permatomi. Vienas iš svečių delegacijos, toks apkūnesnis, norėdamas iškart tapti savas, pagyrė juos:

– Jūs tokie figūringi, gal ir man patartumėte, kaip tai pasiekti. Aš, pavyzdžiui, nuo šeštos vakaro sunkaus maisto stengiuosi nebevartoti.

– Mes nuo anksčiau nebevartojame, – prunkščia senukai.

– Negi nuo penkių? – netiki storuliukas.

– Nuo krizės laikų, kai pensijas sumažinote, – leipsta iš juoko anie.

– Ir jūs nepykstate ant valdžios? – sutriko atvykėliai.

– Ką jūs, mes valdžios dėka tik ir laikomės, – suskandavo pasitikusieji. – Jeigu nebūtų valdžios, gal net ir pagyventume.

Vos tik sugužėję į klubo apartamentus valdžios atstovai atkreipė dėmesį į matomiausioje vietoje išraiškingai kabantį diržą.

– Čia mūsų kalendorius, – paaiškino klubo pirmininkė. – Gražiai pragyventus metus mes įprasminame kasmet šiame dirže pradurdami naują skylutę.

– Kaip originaliai sugalvota, – stebisi valdininkai.

– Tai ne mūsų išmislas, – pataiso juos senutė pirmininkė. – Jūs tai sugalvojote, paskelbdami savo šūkį „susiveržkime diržus“. Mes tik vykdome jūsų priesakus. Ar matote, kaip gražiai skylutės artėja sagties link? Dar pora metelių – ir ant kaklo bus kaip tik.

Paskui delegacija buvo pakviesta pasigrožėti senolių kūrybos paroda jaunatvišku pavadinimu „Fantazijų pasaulis“. Darbų ekspozicija atvykėliams įspūdžio nepadarė. Daugumoje piešinių, drožinių ar lipdinių iš molio dominavo ta pati tema – duonos kepalas. Delegacija ilgėliau stabtelėjo tik prie natiurmorto „Lėkštė su penkiais obuoliais“.

– Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl lėkštėje guli tik vienas obuolys ir tas pats prakąstas? – klausia delegacijos vadovė.

– Kūrinio autorius buvo labai išalkęs, kai piešė.

– Matosi, – pagiria vadovė, – labai tikroviškai nupaišyta. Reikėtų dailininką pagirti.

– Už ką? – susiraukia senjorų atstovė. – Mes per jį tądien be pietų likome.

Svečiams nebuvo kada ir atsipūsti – po parodos sekė koncertas. Senjorai sutrypė sulėtintą pasiutpolkę ir sudainavo savo kūrybos dainą: „Mes valdžiai parūpom / Gyvename oriai / Maitinamės pupom / Ir bezdam padoriai, / patys sau pasiakompanuodami išpučiamaisiais.“

Pagaliau pramogų išvarginti svečiai buvo pakviesti banketų salėn ir susodinti prie kavos puodelių nuoširdžiam pokalbiui.

– Artėja Kalėdos, – jaučia pareigą priminti delegacijos vadovė, – kaip jas pasitiksite?

– Keičiamės dovanėlėmis, – suklega senoliai.

– Puikiai tvarkotės, jeigu ir dovanoms dar pinigų turite, – kažką lapelyje pasižymi ponia.

– Jūs taip nesijaudinkite, mums tai nieko nekainuoja, – skuba nuraminti senjorų atstovė. – Kaip ir jūs valdžioje dalindamiesi postus, taip ir mes naudojame tą patį rotacijos principą. Marytė pernai iš Antano gautą dovaną įteiks Petrui, tas pernykštę dovanos Onutei. Aš, pavyzdžiui, jau gavau iš Povilo lūpdažius, kuriais prieš trejus metus nudžiuginau Aloyzą.

– Kokie gražūs lūpdažiai, – pagiria valdžios ponia. – Ši spalva šiemet pati populiariausia. Aš tokių seniai jau ieškau.

– Imkite, – senutė ištiesia savo dovanėlę, – aš Jums, ponia, dovanoju. Nesikuklinkite, prašau. Vis tiek kitąmet jie atiteks Antanui, o tas visada užsičiaupęs.

– Nežinau, kaip jums ir atsidėkoti, – paima dovanėlę projekto vadovė. – Nieko tokio mainais neturiu su savimi.

– Nieko ir nereikia, – nuramina ją senučiukė. – Jūs tik žadėkite. Mes jau taip pripratome prie Jūsų pažadų, kad nebemokame be jų ir gyventi.

Ponia pasijuto savo stichijoje. Pasipylė pažadai kaip iš gausybės rago. Laimingi senoliai pylėsi juos į polietileno maišelius iki pat viršaus ir stipriai užraišiojo. Išlydėdami delegaciją, jie garsiai juos sprogdino, o paskui visiems gyrėsi, kad valdžia jiems dovanojo fejerverką.

Kurį laiką namo grįžtančių delegatų mašinoje tvyrojo tyla, matyt, visi mąstė apie patirtus įspūdžius.

– Klausykite, – staiga prabilo vienas iš jų. – Kodėl jie mus susodino prie kavos puodelių, o kavos neįpylė?

– Manau, kad kavai pinigų pritrūko, – spėja kolega. – Reikėtų jiems keliais eurais pensijas padidinti.

– Kaip tik reikia sumažinti, – užginčija svitos vadė. – Ar nematote, kaip jie išlaidauja – perka puodelius, kavos neturėdami.