Luktelkim iki…

Vilniuje šį savaitgalį tūkstančius žmonių vilioja tradicinė knygų mugė. Joje – ir mūsų rajono kultūros įstaigų, bibliotekos prisistatymai. Gera mėgautis mąstančių žmonių erdve. Atrodo, kad knygų magija vis dar tebėra viršesnė už technologijų siūlomą pigią ir tuoj užmarštin nugrimztančią menkavertę informaciją.
Ar knygų išmintis gali užbėgti už akių katastrofoms, pražūtingiems karams? Ar žmonės mokosi iš istorijoje jau buvusių įvykių, akivaizdžiai padarytų klaidų, kurios paskui lėmė pasaulinius karus XX a.? Kai skaitėme apie siaubingus karus, atrodė, niekada ir bent jau Europoje nebebūsime tokie neapdairūs, niekada nebebūsime tokie šiaudadūšiai, niekada nepasikliausime vien savo pajėgomis, o ieškosime vienybės ir sutarimo su kitomis demokratinėmis šalimis. Pastaraisiais dešimtmečiais, įkvėpti besiplečiančios ES, NATO skėčio, užsiliūliavome komforto zonoje.
Tad susidaro įspūdis, kad istorikų knygos apie karų genezes mums yra įdomios tiek, kiek įdomios jas parašiusios asmenybės. Štai netilpo žmonių minia į buvusio gargždiškio, sporto komentatoriaus, televizijos laidų vedėjo, istoriko Roberto Petrausko knygos „Poltava“ pristatymą. Ši knyga skaitytojus nukelia į XVIII a. pradžią, joje aprašomas ne tik svarbiausias Šiaurės karo mūšis, bet ir Ukrainos istorija, ypač aktuali šiuo laikotarpiu, kai ši nepriklausoma šalis kaunasi dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. R. Petrauskas prieš 12 metų išleido pirmąją savo knygą „Trečiojo reicho triumfas“ apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Dar po dvejų metų išleido antrąją istorinę knygą „Lemtingi sprendimai. Antrasis pasaulinis karas Europoje“. Ir šios knygos sulaukė tiek kritikų, tiek skaitytojų teigiamų įvertinimų, leidinių pristatymuose vėlgi virė aistringos diskusijos, buvo pilnutėlės salės.
Na, ir ką? Ar vertingos istoriniu požiūriu knygos tikrai atveda mus į protą, ar sujaudrina jausmus, ar pagilina suvokimą, kad tie pragaištingi įvykiai gali pasikartoti, juk dabartiniame pasaulyje tiek daug didžiulio karo nuojautų, kad visa, kas tose knygose parašyta, yra ir apie mus, šiandieninę kartą? „Žinodami istoriją galime įžvelgti sąsajų ir atrasti priežasčių, kodėl situacija šiandien yra tokia, kokią turime“, – sako knygų autorius R. Petrauskas.
Norime būti saugūs, norime ramiai gyventi, tačiau duonos kriaukšle dėl pačių saugumo ne itin siekiame dalintis. Juk Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu, kol neprasidėjo karas Ukrainoje, burnojome, kodėl tiek daug valstybės biudžete skiriame gynybai. Nors tada neskirdavome tų privalomų 2 proc. BVP. Dabar jau šiaip taip tuos procentus ištrupinome. Ar mes labai skiriamės nuo komfortiškosios Europos? Štai Europos politikos analizės centro viceprezidentas E. Lucasas skelbia, kad Suomija, kuri visada buvo gerai pasirengusi net ir iliuzijų kupinais dešimtmečiais po 1991-ųjų, 2022 metais padidino savo karinį ir civilinį pasirengimą. Estija, Latvija ir Lietuva stato įtvirtinimus prie savo rytinės sienos. Lenkija dvigubina kariuomenės gretas. Visos šios šalys dabar augina savo išlaidas gynybai, gerokai viršydamos NATO nustatytą 2 proc. BVP kriterijų. Pagal pasirengimą ir informuotumą vejasi Švedija, toliau seka Danija ir Norvegija. Deja, yra tokių, kurie jokiais būdais neketina kovoti. Jiems priklauso už bendrą gėrį vengiančiųjų mokėti, bet norinčiųjų juo naudotis stovykla (Airija) ir iš bendro „lovio“ besisemiantieji, neskiriantys pakankamai lėšų gynybai (Austrija), taip pat tie, kurių lyderiai dėl oportunistinių ar savanaudiškų priežasčių nusprendė susibičiuliauti su Kremliumi. Vengrija yra geriausias pastarųjų pavyzdys. Toks yra Europos šalių požiūris į saugumą: matome, kad dalis Vakarų Europos, kaip ir II pasaulinio karo išvakarėse, stengiasi išlaviruoti. Naivokas požiūris, kad būsimas karas jų nepaliestų.
O mūsų asmeninis požiūris? Apklausos duomenimis, tik keturi iš dešimties Lietuvos gyventojų pritartų naujam gynybos mokesčiui. Tiems šešiems visgi pasiūlyčiau perskaityti itin lengvu stiliumi, bet sukrečiančią istorine atmintimi prieš porą metų išleistą N. Černiausko knygą „Paskutinė Lietuvos vasara“. Tada, sovietų agresijos išvakarėse, žmonės taip pat jautėsi esą amžinai laimingi, gyveno pernelyg nesuteikdami reikšmės grėsmingai šiandienai. Gynybos planai buvo dėliojami ateičiai. Kaip toj eurovizinėj dainoj: rytoj, rytoj, pažadu tave mylėt, luktelk, luktelk!
O ar Tėvynė Lietuva dar turi laiko luktelti, kad mes ją mylėtume ne rytoj, o jau dabar?
Lygiai prieš dvejus metus prasidėjo agresorės Rusijos invazija prieš Ukrainą. Anksčiau net negalėjome įsivaizduoti, kad šauliai pirmąkart Vilniaus knygų mugėje mokys susidėti išvykimo krepšį. Beje, jų patarimu, krepšyje pravers ir knygos, ypač mažiesiems…
P. S. „Karas ir taika yra esminės būsenos, per kurias atsiskleidžia žmonijos dorybės ir nuodėmės. Ateities neišvengsi, bet gali jai pasiruošti. Išlikdamas žmogumi“, – samprotauja karo istorikas Valdas Rakutis savo knygoje „Karai ir taikos“, kurią savo kritinio mąstymo pagilinimui galima įsigyti Gargždų knygyne.

Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė,
Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja