Maišatis
„Ar aš tau, sese, nesakiau / Ar aš žodelio netariau? / Iššluok kiemelį subartoj / Atjos bernelis nedėlioj / Atjojo ponai devyni / Ir jų tarnaičiai septyni“, – šią savaitę Doviluose tarsi aidėte aidėjo ši liaudies daina vos ne kiekviename kieme. Bet uoliai tvarkydamiesi doviliškiai ne piršlių laukė: penktadienį juos apsilankymu pamalonino Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana, o prezidentinę svitą lydėjo rajono šeimininkas Bronius Markauskas.
Doviluose šalies vadovui parūpo pozityvioji pagrindinės mokyklos patirtis ir Etnokultūros centro savitumas. Doviliškiai Prezidento vizitą įvardijo istorine valanda: juk šalies vadovas atkreipė dėmesį į krašto kultūrinį savitumą – čia susilieja Didžioji ir Mažoji Lietuva, pirmąkart tokio aukšto rango šalies vadovo vizito sulaukė būtent viena iš rajono mokyklų. Galbūt Prezidento domėjimasis švietimu ir ponios Dianos nuoširdus pokalbis su Savivaldybės ir vietos kultūros darbuotojais, seniūnijos, NVO atstovais bus postūmis teigiamoms permainoms įveikiant kasdienes problemas. Štai Dovilų centre šio vizito proga (o gal tai tik sutapo) pagaliau nugriautas pastatas vaiduoklis. Jei šalies vadovo vizitas paskatino miestelyje pašalinti griuveną, nemažai metų akis badžiusią, tai gal galime pasvajoti apie permainas ir kitose rajono vietovėse, jei jas irgi aplankytų šalies vadovai? Pavyzdžiui, jei atvažiuotų premjerė I. Šimonytė į Endriejavą, tai jos belaukiant, besistengiant padaryti gerą įvaizdį, gal ir Kultūros namai pasistatytų, o jei V. Čmilytė-Nielsen prie jūros važiuodama užsuktų į Gobergiškę, žiūrėk, ir darželis pagaliau duris atvertų! O jeigu net visi trys šalies pirmieji asmenys atvyktų į artimiausią jubiliejinį Gargždų gimtadienį, tai, ko gero, ir daugiafunkcis centras ta proga mieste jau būtų išdygęs? Besipliuškenančių baseine šalies vadovų nuotraukos puikiai pasitarnautų Klaipėdos rajono strategijai – atveriam horizontus!
Tačiau kol kas rajono horizontai – migloti. Ant kapitono tiltelio be daugumos komandos likęs meras turi orientuotis pagal naujosios valdančiosios daugumos koordinates. Nors rajono politikos laivas dabar blaškomas audringose bangose, tačiau viešojoje erdvėje žadama, kad rajono strateginis kursas nesikeis – viskas bus daroma tik vietinių žmonių gerovei stiprinti. Ateinanti naujoji Tarybos valdančioji komanda pasiryžusi kalnus nuversti: pirmiausia mero sekretoriatą išblaškyti ir mero patarėjus šunims šėko pjauti išsiųsti. Bet juk kas bus, kas nebus, bet meras kaip tas žemaitis nepražus – gi ir savo galvą ant pečių turi. Pagaliau ne šventieji puodus lipdo: anksčiau ar vėliau turės susinormalizuoti tie įtempti santykiai. Jei kaip toj pasakėčioj kiekvienas temps į savo pusę, vežimas nepajudės. Juk bet kuris blaivaus proto vietos politikas, atrodo, turėtų suprasti, kad jau neilgai trukus išauš atsiskaitymo valanda, kai rajono rinkėjams reikės parodyti veiklos rezultatus, o ne koalicijos sutarties neįgyvendintų svajonių nuorašą. Sakoma, kad rinkėjų atmintis trumpa, tačiau šią aksiomą pertikrins 2023 m. pavasario savivaldos rinkimų vajus.
Karantino metu apsnūdęs politinis bei visuomeninis Lietuvos gyvenimas praėjusį šeštadienį sujaudrintas nevienareikšmiai vertinamo Šeimos gynimo maršo. Maišatis pavargusių nuo karantino žmonių santykiuose, žmonių mintyse. Atrodo, kad kažkas lyg tyčia tuos susipriešinimo visuomenėje pragaro katilus pakūrena: kažkam užkliūva tradicinė šeima, o kažkam užkliūva vaivorykštės spalvos? Deja, aukščiausiais vertybiniais standartais nepasižymi ir mūsų aukščiausios valdžios atstovai. Vietoj vienijimosi idėjos – ambicingos skirtybės. Jei šalies vadovas pasveikino su Tarptautine šeimos diena, tai kitą dieną premjerė irgi randa progą sveikinimui: kovos su homofobijos diena linki branginti kiekvieno piliečio laisves, laikytis tolerancijos. O! Kad tik žmonės įsiklausytų į tuos linkėjimus, kad paisytų tos iš tribūnų skleidžiamos nuostatos, kad kiekvieno laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė. Ir esą nė vieno žmogaus teisių negali sumažinti pagarba kito žmogaus teisėms, net jeigu tas kitas žmogus yra kitoks nei tu pats. Atrodo, jog tai kiekvienam mūsų turėtų būti aišku, kaip Dieve padėk. Realybė yra kitokia. Gūžiamės savo tiesose, savo laisvės supratimuose, kuriame ir brėžiame tik savaip suprantamų vertybių ribas. Šiukštu kitam peržengti, šiukštu nepataikyti į rėkiančiųjų, tik kažkuriai pusei pritariančiųjų chorą – pasigailėsi…
Mes nebegirdime, nebematome, nebepaisome vieni kitų. Tačiau nebegirdi, nebemato ir nebenori suprasti visuomenės lūkesčių ir Vilniaus bokštuose užsibarikadavusi, skaitmenizavimu ir nuotoliniais „Zoom“ užsižaidusi valdžia. Galima tik užjausti, kad pavargusi kovoje su pandemija valdžia natūraliai prarado realybės suvokimą. Tačiau pokyčiai karantino nuvargintoje visuomenėje neįmanomi, jei ir toliau vienos žmonių grupės, išsikovojusios sau vietą po saule, sieks stiprinti tik savo dominavimą kitų bendrapiliečių sąskaita. Kad visuomenėje būtų daugiau teisingumo ir supratingumo, gal padėtų ne socialinių tinklų infantilūs „žvaigždučių“ už pinigus spygavimai aktualiomis visuomenei temomis, o pagaliau nuoširdus valdžios ir organizuotos pilietinės visuomenės, inteligentų ir intelektualų dialogas? Apie tokį dialogą svajoja ir Gargždų šviesuomenė.
Politikai, deja, tik deklaruoja, kad reikia įsiklausyti į visuomenės nuomonę, tartis su įvairiomis grupėmis. Tačiau dažniausiai tariamasi tik su pritariančias, į tą pačią dūdą pučiančiais. Jei valdžia, užsiliūliavusi kai kurios pataikaujančios žiniasklaidos, ir toliau ignoruos protestais banguojančios visuomenės lūkesčius, tai bus tik kelias į niekur. O tada kas bus su mūsų demokratija?
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
