„Man visada norisi išgelbėti pasaulį, perspėti žmones“, – sako kūrybiška gargždiškė

„Manau, kad gyvenime reikia lygiuotis ne į gražesnius, o į protingesnius. Teatre taip pat turiu žmonių, kurių lygmenį norėčiau pasiekti. Svarbiausia to fanatiškai nesiekti, nekopijuoti, o tik remtis. Juk ieškodami išeities patys renkamės sprendimą“, – įsitikinusi kūrybiškoji Rugilė.

Gebėjimas kūrybiškai rašyti, mąstyti, o ir gyventi – ne kiekvieno privilegija. Apie tai kalbamės su buvusia Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos abituriente Rugile Žilevičiūte, dabar studijuojančia vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete.

Idėjos – iš žmogiškumo

– Koks tavo įkvėpimo šaltinis?

– Nėra vieno konkretaus dalyko. Nėra taip, kad pasižiūriu į medį ir „įsikvepiu“. Būna, jog sėdžiu ir ateina įdomi mintis, tarsi tariami žodžiai, ir juos užrašau. Galbūt tikrasis įkvėpimas yra gyvenimas? Turbūt kasdienybė.

Man labai patinka Marijaus Povilo Elijaus Martynenko poezija. Manau, jis tas žmogus, kuris suteikia naujų minčių. Jo viena knyga pavadinta žodžiu „Praeis“. Tad ir vadovaujuosi tuo, kad viskas praeis kartu. Pavyzdžiui, baigiau gimnaziją, tačiau nesuprantu, kodėl išeinant reikia liūdėti. Aš bijau pavargti gailėtis.

– Kokios temos tave domina?

– Mažiausiai eilėraščių esu parašiusi apie džiaugsmą, jų nedaug gimsta iš gerų emocijų. Daugiausia iš to, ką išgyvenu sunkaus. Man visada norisi išgelbėti pasaulį, perspėti žmones, kad pasisaugotų. Tai kyla iš žmogiškumo, empatijos.

– Kokia potekstė slypi tavo eilėraščiuose?

– Nesistengiu ko nors paslėpti. Manau, kad viskas gana suprantama. Jeigu tikrai yra rimta potekstė, nenoriu taip paprastai jos atskleisti. Tuomet man svarbu, kad kiekvienas suasmenintų mano eilėraščius. Kol kas nenoriu savo poezijos skaityti viešumoje, nes tuomet sunkiau kiekvienam susikurti individualius jausmus.

Atidarė kūrybinę parodą

– Ką jauti rašydama?

– Būna, kad lengvėjimą. Kartą jaučiau, kad turiu eiti į Gargždų parką ir užrašyti mintis. Tuo metu turėjau labai daug ką pasakyti. Galbūt tada nenorėjau su niekuo kalbėtis apie jausmus. Namo grįžau pavargusi ir išsekusi. Tas eilėraštis apie tai, kad viskas praeis. Kiti – apie konkrečią gyvenimo situaciją.

– Ką aplinkiniai sako apie tavo eilėraščius?

– Liaupsinti savęs neišeina, o blogą nuomonę žmonės, ko gero, dažnai nutyli. Paprastai būna gana sunku garsiai pristatyti savo kūrybą ir nebūtinai kalbu apie poeziją. Bet kai yra begalinis noras tuo dalintis, kažkokiu būdu visata atsiunčia ir būdą tai padaryti. Todėl rudenį atidariau poezijos parodą pavadinimu „Pirmas gyvenimas“. Ten sudėjau tuos eilėraščius, kuriuose yra daugiausiai, manęs, šeimos, meilės, noro, galimybių ir, aišku, pirmų kartų. Nuoširdžiai, be galo džiaugiuosi, kad atidarymo vakarą susirinko nemažai draugų, artimųjų ir visai nepažįstamų žmonių…

Ruošiantis parodai kilo minčių, kad nepavyks, nes buvo ir naujų mokslų pradžia, o paroda vis dėlto vyko už 300 kilometrų nuo manęs… Bet, kaip aš sakau, nėra nieko, kas gali sutrukdyti, kai žmogus žino, ko nori. Man pats gražiausias dalykas – gyventi gyvenimą su vis stiprėjančia kūrybine aistra.

– Kas tau svarbiausia rašant?

– Geras rašiklis! Turiu specialų kapsulinį rašiklį, nes man turi būti gana vientisas raštas. O kur rašyti – nesvarbu.

– Ką gali poezija?

– Ji gydo ir rašantįjį, ir skaitantįjį, jeigu tai vyksta nuoširdžiai. Ji mane išvalo ir prisideda prie sveikos fizinės bei psichologinės būsenos.

Skaitytojas, suradęs sau artimą tekstą, kuriame ne vien tik gražiai sudėlioti žodžiai, gali pasijusti geriau. Tačiau viskas turi ateiti savo laiku. Būna, kad perskaitau tekstą, bet jo esmės nesuprantu ir grįžtu vėliau.

Ruošdamasis mokyklai brolis sykį skaitė J. Biliūno noveles. Paklausiau, kaip tau „Brisiaus galas“, o jis atsakė, kad gaila šuniuko. Deja, vėliau perskaičius pasidaro gaila ne šuns, o žmogaus. Svarbiausia sulaukti tinkamo momento. Tas pats ir su vaistais – negersi bet kada jų nuo slogos, migrenos. Viskas savo laiku ir savos paskirties. O tada padeda.

Vaidyba išlaisvina iš ribų

– Pasirinkai savo gyvenimo tikslą – teatrą. Kuo jis tave žavi?

– Scenoje vaidindama galiu daryti viską, ko gyvenime nedarau. Esu girdėjusi, kad jei gyvenime negali rūkyti, tai scenoje gali. Tas pats ir su vyrais ar moterimis. Gyvenime visi esame šiek tiek suvaržyti. Tavo laisvė baigiasi ten, kur yra kitas žmogus. Ribas teatre numato tik režisierius. Ten jaučiuosi sava tarp savų.

– Ką jauti vaidindama?

– Begalinę laisvę. Vieną dieną galiu būti girta motina, o kitą – jos dukra. Kas kartą galiu būti vis kitokia. Vaidinti – daug galimybių, bet ir daug tavęs.

– Kokie tavo autoritetai?

– Turiu ne vieną. Dovilė Filmanavičiūtė, atrodo, man visur padeda. Taip pat stipriai veikia įspūdingi Gabrielės Vilkickytės tekstai bei Melita Vilkevičiūtė, kuri visada kalba tiesą. Mano vaidybos dėstytojas, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Paulius Pinigis gyvena tuo, ką daro, ir daro tai, kuo gyvena. Tai aistros, stiprybės, idėjų ir nuoširdumo šaltinis. Žinoma, ir vaidybos kurso vadovas Valentinas Masalskis. Esu dėkinga likimui, kad galiu mokytis iš tokių žmonių.

Apie nuojautą

Jeigu nors retsykiais

Leistum prabilti apie tai,

Aš pasakyčiau –

Taip, aš nujaučiau.

Nujaučiau saulę,

Deginančią skruostus,

Taip pat ir audrą,

Kilusią iš giedros.

O ir Tave aš nujaučiau.

Visą tokį, kokį matau priešais save.

Tikrą,

Apčiuopiamą,

Aštraus kvapo.

Čia Tu.

Aš neprabylu.

Nakties tirada

Pritrūkus oro,

Noriu išdainuot save į jūrą,

Palikti kopoms,

Medžiams,

Samanoms, sakams

Tekėti upei,

Pasklisti byrantiems žiedams,

Ir pasiduot žmonėms, kurie giedoja,

Kad išlietų mane visą.

Sudėt Tave į formą,

Rėmus,

Ir pavadint „Gražiausia poema“

O tada tik laukt ir tikėti,

Kad atrasi save tarp eilučių

Ir man nebereiks išdalinti savęs

Kalbėjosi Robertas MACIUS

Asmeninio albumo nuotr.