Maža bėda!?

Mūsų požiūriu, kiekvienas žmogaus pastebėjimas yra vertas dėmesio ir permainų, kurios atlieptų žmogaus interesą, o ne sukurptus „prioritetus“.

Argi vieno žmogaus pastebėtas koks nors nepatogumas, koks nors prašymas yra žymiai menkesnis nei tas, kurį pastebi būrys žmonių? Taip, deja, juk žymiai labiau atkreipiame dėmesį, jei kokią nors problemą iškelia gausi bendruomenė ar nevyriausybinė organizacija. Vieno žmogaus skundas kaip ir šuns balsas retai į dangų eina. Nuovažą neįgaliajam ne pagal jo poreikį padarė, tai anokia čia problema – juk padarė pagal standartus; antrą kartą asfaltuoja, o bala prie pat namų vartelių tebetelkšo – tai, aišku, kad čia tavo bėda, jei guminių batų neturi; panaikino autobuso maršrutą, tai kam taip atokiai apsigyvenai ir t. t.

Tokie pasvarstymai mane apniko ne dėl rudeninės depresijos. Apniko todėl, kad kartais žmonėms niekuo negali padėti, o jie juk į redakciją žurnalistui skambina su didelė viltimi, kad kas nors, išsakius savo bėdą, pasikeis. Mūsų požiūriu, kiekvienas žmogaus pastebėjimas yra vertas dėmesio ir permainų. Tokių permainų, kad žmogui būtų patogu, o ne tik valstybės numatytiems prioritetams, standartams, o išvis kaip dabar madingiau ir reikšmingiau skamba – prioritetinėms šalies vystymo kryptims. Štai paprastas pavyzdys, apie ką čia aš šneku. Anądien į redakciją skambina žurnalistei senjorė iš Veiviržėnų seniūnijos kaimo. „Vaikeli, atvažiavau keturis kilometrus iki Veiviržėnų, atsivežiau laišką, mat su seserimi iš kito Lietuvos krašto susirašinėjame. Prie seniūnijos pastato visada būdavo pašto dėžutė. Gi žiūriu – nebėra. Ir vienaip dairausi, ir kitaip – nebėra. Nebegaliu net laiško išsiųsti? Viena gyvenu, jokių kompiuterių ir mandrų telefonų neturiu – maniškis gi yra telekominis. Taip buvau įpratus laišką seserėlei parašyt, vienintelę ją beturiu. Vienintelė man paguoda tas laiško rašymas ir būdavo. Ar tai paštas dėžučių pritrūko?“ – liūdnai teiraujasi mano pašnekovė. Ne, mieloji laiškų rašytoja, Lietuvos paštas dėžučių nepritrūko. Jas visoje Lietuvoje nuo seniūnijų pastatų nukabinę dabar tikriausiai rūšiuoja išvežti į metalo laužą. Bus pelno paštui – kaip katino ašarų. Tikrai ne dėžučių trūkumas yra priežastis. Žinoma, ne čia esmė. Veiviržėniškės rūpestis, kaip išsiųsti laišką, yra toks menkavertis dabartiniame svarbiame valstybės prioritete (apie jį vėliau paaiškinsiu), kad niekas nė piršto nebepajudins dėl jos bėdos. Paskambinus į sostinę Lietuvos pašto atstovui ir išdėsčius skaitytojos problemą, šis nustemba dėl tik tokios bėdelės. Maloningai pataria, kad toji senjorė gali išsikviesti mobilųjį paštininką į namus, kuris ir paimsiąs tą laišką. Pasakoju tam aukšto rango sostinės paštininkui, kad moteriškė net mobiliojo telefono neturi, tai kaip ji tą paštininką moderniuoju būdu išsikvies? O Lietuvos pašto atstovas korespondentei dėsto pašto paskaičiavimus: esą tų laiškų būdavę tiek mažai, kad neapsimokėję pašto dėžutės prie seniūnijos laikyti. O dėl vieno laiško mobiliajam paštininkui, kuris pro tą seniūnijos pastatą kasdien pravažiuoja, labiau apsimoka kelis kilometrus važiuoti vieno laiško iš kaimo paimti? Hm… Keistoki taupymo būdai. O tokie „būdai“ dabar sėkmingai pridengiami sąvoka „paslaugų kokybės gerinimas“. Kai stacionarius pašto skyrius rajono kaimiškose vietovėse ėmė keisti mobilieji paštininkai, irgi buvo propaganda varoma, kaip kiekvienam kaimo žmogui būsią geriau ir kaip paštas efektyviai kaštus sumažins. Kad kažkokia bobutė liks neaptarnauta – tai didžiam reikalui nepakenks. Čia kaip su tuo bibliobusu: rajono Taryboje šiukštu kam nors išsitarti apie bibliotekų filialų naikinimą rajone. Taip gali kalbėti tik nesusipratėliai. Reikia gi modernaus mąstymo – biblioautobusas ne naikina, o veš šviesų rytojų net atokiausiems kaimams. Tad jei politiškai nori žengti koja kojon, tai reikia vadinti „paslaugų kokybės gerinimu“. Kad kokie nors atokaus kaimo senoliai tuo laiku, kai bibliobusas pagal savo grafiką atvažiuos, negalės ateiti – tai juk bus tik kelių žmonelių problema. O tie keli kaimiečiai „pagados“ nedaro – gal net į rinkimus nebesusivoks ateiti?..

Veiviržėnų seniūnijos atokaus kaimo senjorę galime paguosti šią savaitę susisiekimo ministro platinama žinia. „Siekiame, kad visuose Lietuvos namų ūkiuose būtų sudarytos sąlygos naudotis 100 Mbps parsiuntimo greitaveika plačiajuosčiu ryšiu. Tai leis nuotoliniu būdu valdyti mechanizmus, perduoti aukštos raiškos vaizdo informaciją ir įgalinti virtualią realybę (mokymui, telemedicinai ir kt.). Taip pat atsiras galimybė teikti naujas paslaugas, mažinti regionų atskirtį ir skatinti aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą“, – rožinę ateitį piešia ministras M. Skuodis. Itin spartaus interneto prieigos plėtrai iš valstybės planuojama skirti apie 75 mln. Eur. O mes tokiuose „paslaugų kokybės gerinimo prioritetuose“ dar vis teberypuojame apie neišsiųstą popierinį laišką…

P. S. Veiviržėnų seniūnijos seniūnė patvirtino, kad pašto dėžutės prie seniūnijos tikrai nebėra, bet jei žmogus užeina į seniūniją su prašymu padėti išsiųsti, tai ji niekada neatsisakanti paimti ir laišką nuveža į pašto dėžutę Gargžduose. Tokia rajono centre dar nenukabinta…

Monika CALZONAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių