Mineralų kolekcija primena lagerio vargus
Pašto ženklus, atvirukus, degtukų dėžučių etiketes ar saldainių popieriukus yra rinkęs beveik kiekvienas vaikas. Tačiau Gargžduose gyvenančio Jono Griciaus kolekcija nesusijusi su vaikyste: beveik 30 skirtingų mineralų jis surinko Kazachstane, Džezgazgano lageryje, kai 1953 m. dėl politinių priežasčių buvo nuteistas Novosibirsko karinio tribunolo. Beveik po 60 metų mineralus medinėje dėžutėje jis padovanojo Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejui. Prisiminimui liko kolekcijos kopija, kurią buvęs politinis kalinys saugo namuose.
Juokai virto lageriu
Iš Akmenės rajono kilęs 86 metų J. Gricius jaučiasi gyvenimo vėtytas ir mėtytas. 9 vaikų šeimoje gimusiam ir Papilės progimnaziją baigusiam vaikinui pavyko įgyti specialybę Seredžiaus miestelyje buvusiame žemės ūkio technikume, bet vėliau likimas iškrėtė piktą pokštą. Buvęs partizanų ryšininkas neįtarė, kad tarnaudamas sovietų armijoje Novosibirske buvo sekamas ir provokuojamas atskleisti savo politines pažiūras. Žodžio kišenėje neieškantis jaunuolis neslėpė, jog nesižavi nei Lenino, nei Stalino idėjomis, tad kartą linksmai pasišaipęs iš jų skulptūrų, užsitraukė karinio tribunolo rūstybę. „Praėjo daug laiko, tačiau ir dabar atsimenu, kad mano tardymo bylą sudarė 200 puslapių. Nuteisė mane už antitarybinę veiklą 10 metų pataisos darbų lageryje. Taip atsidūriau Kengiro, o vėliau Džezgazgano lageryje Kazachstane, kur palaidoti mano jaunystės metai“, – pasakojo J. Gricius.
Laiką skyrė pomėgiui
Darbas vario kasyklose 150–270 metrų gylyje kasdien trukdavęs po 6 valandas. „Man teko daryti tokius „cepelinus“ iš molio, kuriuos panaudodavo sprogdinant šachtas iš pradžių į gylį, o paskui į
„Nežinau, kuo baigsis mano klajokliškas, niekam nereikalingas ir betikslis gyvenimas. Jeigu neteks išgerti tą judišką jau paruoštą mano gyvenimui nuodų taurę, tai sugrįšiu, mano brangioji Tėvyne ir Motina, pas Tave. Išbučiuosiu Tavo šventą žemelę ir niekuomet niekuomet nepakeisiu nei ant nieko Tavęs. Per tą laiką dar neradau nieko, kas galėtų prilygti Tavo lipšnumui ir meilei. Ne! Niekuomet! Sudiev – aš visuomet su Tavimi ir Tavo sūnus „Klajūnas“, – 1955 metų liepos 24 d. rašė Džezgazgano lagerio Karagandos srityje kalinys J. Gricius.
šonus kaip koridorius. Kai padarydavau tų „cepelinų“ ir sudėdavau ant vežimėlio, turėdavau laiko pavaikščioti po šachtas, kurios atrodė kaip miestai po žeme, arba išlipti į viršų ir įkvėpti tyro oro ar pasikaitinti saulėje“, – prisiminė buvęs politinis kalinys. Kadangi kartu dirbo įvairių tautų žmonių, tarp kurių buvo ir archeologų, geologų, J. Gricius pradėjo domėtis mineralais ir teirautis apie kiekvieną iš jų. Per daugiau nei dvejus metus jis surinko ir aprašė mineralų kolekciją, kurią sudaro apie 30 elementų. „Parnešti mineralus į lagerį reikėjo slapta, nes kasdien buvome tikrinami, tačiau batų neliepdavo nusimauti, tad ten ir slėpdavau“, – pasakojo vyriškis.
Nuo jaunumės mėgęs drožinėti Jonas padarė ir išdrožinėjo dėžutę, padalijo ją langeliais, į juos suskirstė mineralus ir kiekvieną aprašė. Ši dėžutė Lietuvą pasiekė gerokai anksčiau nei į ją sugrįžo jos savininkas. „Iš Lietuvos vieno nuteistojo aplankyti atvažiavo žmona, tad ji tą dėžutę pirmiausia pargabeno į Žagarę, o vėliau – pas mano tėvus į Papilę. Tik tėvams mirus, ją parsivežiau į Gargždus, o 2010 metais padovanojau Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejui“, – kolekcijos istoriją išdėstė J. Gricius.
Teistumas – kaip antspaudas
Stalino mirtis daugeliui politinių kalinių ir tremtinių tapo viltimi grįžti į Lietuvą, pas savus. Iš Kazachstano lagerio J. Gricius buvo paleistas namo po 3 metų darbo šachtose ir statybose. Pasilpusios sveikatos, bet kupinas troškimų įgyti specialybę, jis įstojo į Belvederio pienininkystės technikumą, kurį baigęs apgynė diplomą. Čia susipažino su būsima žmona, su kuria vėliau susilaukė 3 vaikų. Dabar abu džiaugiasi 7 anūkais ir 5 proanūkiais, kuriuos traukia pas senelius ir prosenelius. J. Gricius retkarčiais prisėda prie pianino ir pirštais perbėga jo klavišus, prisimindamas visą gyvenimą, kuriam antspaudą uždėjo karinis tribunolas. Teistumas Joną persekiojo kelis dešimtmečius. Jį „nusiplauti“ buvę pasiūlyta bendradarbiaujant su KGB, bet vyriškis rinkdavęsis kitą kelią – ne kartą keitė gyvenamąją vietą, kol prieš 50 metų su žmona apsistojo Gargžduose.
