Ministras

HUMORESKA

Savaitgalį Kloikas aplankė anūkai. Mažiausias iš jų pareiškė, kad užaugęs bus ministras.

– Kaip tau gerai, – pavydo gaidelė jautėsi Akcizo balse.

– Seneli, tau dar geriau – tu jau užaugęs.

Visi sužiuro į Akcizą, lyg priekaištaudami ir jis ryžosi – „arba dabar, arba niekada“. Išlydėjęs svečius, nuėjo į tvartą, užlipo ant aukščiausios vištų laktos kartelės ir pažvelgė į Lietuvą iš paukščio skrydžio. Atsivėręs vaizdas kad ir nebuvo 3D, vis vien išryškino visas šalį kamuojančias problemas. O jų pasimatė galybė, tai – nedarbas, emigracija, korupcija. Pratupėjęs dvi valandas be vandens ir maisto vien iš pašaukimo tarnauti savo tautai, jis žnektelėjo žemyn, taip išspręsdamas vieną iš esminių tos dienos uždavinių – „kaip reikės nusikabarioti žemyn?“ Grįžęs trobon, pasakė savo žmonai Plesticidai, kad Lietuvai reikia jo pagalbos ir jis galutinai apsisprendė tapti ministru, tik dar svarstys, kokios ministerijos.

– Būtų gerai kelių, – patarė žmona, žvilgtelėjusi į duobėtą žvyrkelį už kiemo tvoros.

– Kelios man bus per daug, apsiribosiu viena.

Paskambinęs pagalbos telefonu 112, paprašė, kad jį sujungtų su tais, kurie ieško ministrų. Atsiliepė kažkoks tipas, tikriausiai trumparegis, bent jau taip pasirodė iš jo klausimo:

– Atsiprašau, su kuo aš kalbu?

– Su manimi, – tarė Akcizas, – kokio Jums reikia ministro?

– Gero.

– Tada Jums pasisekė, visi aplinkui šneka, kad aš esu „geras“, – žodelio „durnius“ Kloika nebespėjo pridurti, nes tas trumparegis politikas pradėjo teirautis visokių nesąmonių, kad ir, pavyzdžiui, „ar turite kompetencijos?“

– Rasime.

– Koks Jūsų išsilavinimas? – neatstojo tas aname laido gale.

– Kokio reikės, toks ir bus – ne karo metas, – ryžtingi ir kariškai trumpi Kloikos atsakymai darė įspūdį šalia jo sėdinčiai žmonai, ką čia jau bekalbėti apie tą klausinėjantįjį.

Bet žmona vos visko ir nesugadino, kai tas paklausė, kokios ministerijos Kloika norėtų. Plesticida jau jaudinosi, kaip tas jos vyrelis Vilniuje vienas gyvens, kaip tvarkysis buityje ar laiku pavalgys. Išgirdusi klausimą, Plesticida pripuolė prie Akcizo ir, prisikišusi prie telefono, išreiškė pageidavimą:

– Kad būtų prie pat „Maksimos“.

Akcizas tik sušnairavo į pačią ir visai be reikalo. Ponas iš sostinės puikiai suprato užšifruotą žinutę – arčiausiai „Maksimos“ buvo įsikūrusi Sveikatos ministerija. Beliko pribuvus į Vilnių išlaikyti keletą testų, sutvarkyti formalumus ir atmintinai išmokti ministro priesaiką.

Atvykusį Kloiką pasitiko būsimasis premjeras Verksnelis su patarėjų komanda. Visi labai daug tikėjosi iš naujojo premjero, tik niekas neatkreipė dėmesio, kad ir šis sulipdytas iš tų pačių raidžių, kaip ir jo pirmtakas.

– Gal pradžioje kavos? – pasiūlė vienas iš patarėjų.

– Ne, dėkui, – mandagiai atsisakė Kloika, – ką tik gėriau su Napoleonu.

Stojo mirtina tyla, visi tik susižvalgė tarpusavyje, galvodami tą patį: „Labai protingo ministro mums nereikia, bet šitas jau virš visko – tikras prietranka.“

– Ir koks tas Napoleonas Jums pasirodė? – pirmasis atsitokėjo premjeras.

– Ne kažkas, mano žmona žymiai skanesnį iškepa.

Sutartinis juokas į gabalus suplėšė tylą – čia tai saviškis. Laido bajerius kaip priklauso, jeigu taip ir pinigus laidys, toli eisime.

Beliko tik ranką paspausti būsimajam sveikatos ministrui, deja, karantinas. Ir tada kažkuris prisiminęs, kaip prezidentas bendravo su ligoniu karštąja linija, pasiūlė tą patį padaryti ir Akcizui Kloikai. Savanoris padavė jam telefoną.

– Įtariu, kad man kovidas, – užsikosėjo ragelyje, – aukšta temperatūra, kaulus laužo, vemiu, nejaučiu nei kvapo, nei skonio.

– Ir tikrai nieko nejaučiat? – begalinis rūpestis pilkai nuspalvino Kloikos veidą.

– Jaučiu, kad tuoj mirsiu.

– Puiku, – šūktelėjo Akcizas, – jaudinatės be reikalo, joks kovidas tamstai negresia, jeigu kažką dar jaučiate.

– Dėkui, nuraminote.

Pasigirdo plojimai.

Algimantas VAŠKYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių