Misijos aplinkybės
Prenumerata ateinantiems metams – štai koks dabar karščiausias spaudos leidinių dienotvarkės klausimas. „Bangos“ gerbiamus prenumeratorius skubu nuraminti – mūsų laikraščio prenumerata nebrangsta ir kaip visada taikysime nuolaidą pensininkams bei neįgaliesiems. Seniai žinoma tvarka, kad laikraštį galima užsiprenumeruoti visuose rajono paštuose, o gargždiškiams dar didesnis pasirinkimas: ir Gargždų pašte, ir kioske „Paypost“, ir dar viena naujovė – pačioje „Bangos“ redakcijoje. Išsamesnes prenumeratos sąlygas rasite šio numerio 21 puslapyje.
Prenumeratos įkarščio proga noriu dar kartą akcentuoti, kaip pastaraisiais metais buvo sunku išlikti tradicinei – spausdintinei žiniasklaidai. Ir ne tik dėl naujųjų technologijų proveržio, ne tik dėl pasaulinio lygio pranašysčių apie spaudos žlugimą, bet pirmiausia dėl buvusios Vyriausybės požiūrio. Tuometė valdžia akivaizdžiai pademonstravo spaudos prilyginimą paprastam verslui, o tai padarė milžinišką žalą šalies žiniasklaidai ir demokratijai. Įklampinus spaudą į mokesčių liūną, tenka pripažinti, kad suklestėjo politikams naudinga žiniasklaidos prostitucija, „geltonoji spauda“, nuolat skaitytojus peninti vedybomis, skyrybomis, apkalbomis ir t. t. Pastaroji Lietuvoje noriai skaitoma, jų tiražai didžiausi, o valdžią tai tenkina, nes nesikišama į jos reikalus.
Prieš kelerius metus pačioje ekonominės krizės aušroje spauda buvo itin šiurkščiai nuplakta mokesčių rykštėmis. Per 2009 metus mokestinė našta buvo padidinta keleriopai. Priminsiu, kad lietuviška spauda, kaip tai priimta Europos Sąjungos šalyse, naudojosi lengvatiniu PVM tarifu. Bet 2008 m. prisidengus ekonomine krize periodinei spaudai imtas taikyti ne 5 proc., o net 21 proc. PVM. Negana to, honorarai pradėti prilyginti darbo užmokesčio mokestinei bazei. Dar vienas smūgis spaudai, ypač vietiniams laikraščiams, buvo suduotas prieš trejus metus, kai liberalo E. Masiulio valdoma Susisiekimo ministerija leido iki 70 proc. pakelti laikraščių prenumeratos pristatymo kainas kaimuose. Spaudai uždėti mokesčiai tapo tokio pat dydžio kaip ir naftininkams ar drabužių pardavėjams bei mėsos perdirbėjams. Valdžia primygtinai parodė, jog nemato skirtumo tarp dešrelių gamybos ir laikraščių ar literatūrinės kūrybos – jos nuomone, skaityti laikraščius turėtų būti prabanga. Tad pastaruosius metus vieną laikraštį skaito keletas kaimynų – jis taip ir keliauja kaimuose iš vienos sodybos į kitą, o laiptinėse – iš vieno buto į kitą.
Sulyginus su visomis verslą vystančiomis ir pelno siekiančiomis įmonėmis, spauda privalėjo užsidirbti, išgyventi, sumokėti mokesčius ir vykdyti verslo priežiūros funkcijas. „Iš žiniasklaidos laukiama misijos, o mokesčiais žiniasklaida įmetama į konkurencinę rinką kaip ir bandelių kepėjai. Bet iš pastarųjų misijos niekas neprašo“, – neprotingą tuometės valdžios požiūrį komentavo Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius Žygintas Pečiulis.
Žurnalistų etikos inspektorės Zitos Zamžickienės Seimui pernai pristatytoje veiklos ataskaitoje teigiama, kad įgyvendinant visas mokesčių reformas buvo nesusimąstyta apie galimus ilgalaikius neigiamus padarinius. Be to, didesni mokesčiai nepateisino valdžios vilčių surinkti daugiau pajamų. „Mažėjo prenumeratorių, išlikę laikraščiai ir žurnalai brango, krito jų pardavimas. Padaugėjo užsakomosios žiniasklaidos, suprastėjo bendra jos kokybė. Todėl net nekyla klausimas, ar tokia mokesčių reforma buvo naudinga“, – tvirtino Z. Zamžickienė.
2011 m. lapkritį prezidentė D. Grybauskaitė pateikė Seimui Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisas, kuriomis lietuviškai periodinei spaudai, jeigu jos turinys nėra reklaminis arba pripažintas smurtinio ar erotinio pobūdžio, nustatomas ne 21, bet tik 9 proc. PVM tarifas. Šalies vadovės pasiūlymas dar metus buvo murkdomas Seime, vis atidėliojant jo priėmimą. Ir tik artėjantys nauji Seimo rinkimai prablaivė politikus. Tačiau pataisa įsigaliojo tik nuo šių metų. Deja, kai kurie leidiniai jos net nebesulaukė – bankrutavo.
Dar tik besiformuojančioje valstybėje visos valdžios prasilenkia su demokratija. Tad valdantieji nemėgo ir nemėgs žiniasklaidos, ypač laikraščių. Mat parašytas ir atspausdintas ant popieriaus žodis yra tvirtesnis nei toks, kuris prasmenga televizijos eteryje ar interneto klondaike.
Užsiiminėjantiesiems pranašystėmis apie laikraščių eros pabaigą (matyt, tokias kalbas paskatina ir tai, kad, pavyzdžiui, net didžiausias Lietuvos dienraštis nuo kitų metų nebeišeis pirmadieniais) turiu liūdnų žinių. Mat naujausi tyrimai rodo, kad geriausios perspektyvos išlieka būtent vietos laikraščiams, kurie turi vietinių žmonių pasitikėjimą.
Tad, be abejonės, „Banga“ ir ateinančiais metais išeis kaip įprasta – trečiadieniais ir šeštadieniais. Ir kaip visada – didžiausiu rajone tiražu. Už tai ačiū mūsų prenumeratoriams ir laikraščio pirkėjams.
