Mokytojo profesiją paveldėjo iš senelių

Gargždiškis Mantas dvejojančius, ar rinktis pedagoginį darbą, ragina nebijoti šio iššūkio.

Gargždiškis, trijų vaikų tėtis Mantas SUTKEVIČIUS – Gargždų „Kranto“ progimnazijos pradinių klasių mokytojas. Jis prisipažįsta, kad pats mokydamasis mokykloje nė svajoti nesvajojo apie pedagogo profesiją, tačiau šis genas giminėje užkoduotas, mat abu seneliai buvo pedagogai. O dabar ir jis, ir jo žmona Giedrė – taip pat mokytojai. Apie profesinį kelią ir iššūkius Mantas sutiko papasakoti ir „Bangos“ skaitytojams.


Darbas su vaikais – neįkainojamas
– Kaip susiklostė, kad baigęs Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją pasirinkote pedagogikos studijas Klaipėdos universitete?
– Mano močiutė buvo lietuvių kalbos mokytoja, senelis pradžioje dirbo geografijos mokytoju, paskui – literatūros. Baigęs „Vaivorykštę“ tiksliai nežinojau, ko noriu. Rinkausi tarp socialinių mokslų, pedagogikos. Pagaliau apsisprendę į pedagogiką įstojome keli klasiokai, paskui baigiau dar ir etikos specialybę. Tuomet dar nemačiau savęs mokytojo rolėje. Tik kai pradėjau atlikti praktiką, mano širdis pradėjo džiaugtis. Įdomu tai, kad praktiką atlikau pas savo pirmąją mokytoją, nuostabią savo srities profesionalę Vidą Ratkuvienę. Jos auklėtiniai tuomet buvo trečiokai, man puikiai pavyko su jais sutarti, įgijau neįkainojamos patirties.
– Kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai mokytojo darbo privalumai?
– Pagrindinis – vasaros atostogos (juokiasi – aut. past.). Aišku, pats įdomiausias yra darbas su vaikais. Tu matai, kaip jie auga, kaip pildosi tie konteineriai galvoje žiniomis, pastebi progresą, kuris liudija apie tavo, kaip mokytojo, ir, žinoma, tėvų įdirbį. Jauti grįžtamąjį ryšį, tai skatina dar labiau tobulėti. Klasėje mane vis dažniau pavadina tėčiu, man tai kaip komplimentas, vadinasi, vaikai jaučiasi kaip namuose, mūsų santykis artimas.


Paieškos nebuvo lengvos
– Šiuo metu esate pradinių klasių mokytojas „Kranto“ progimnazijoje. Lengvai pavyko rasti mokytojo darbą?
– Studijas baigiau, rodos, 2008 m. Atėjome keliese į Švietimo skyrių, o čia pasakė, kad neturi jokių statistinių duomenų, kur ir kokių mokytojų trūksta, tad pasiūlė pasirašyti gyvenimo aprašymus, atsispausdinti, prisipilti kuro baką ir važinėti po švietimo įstaigas. Tą ir padarėme, važiavome ir į Lapius, Dovilus, Vėžaičius, po visą Klaipėdą. Tačiau niekur nereikėjo mokytojų. Tąkart teko įsidarbinti vienoje gamybos įmonėje, nes reikėjo lėšų pragyvenimui. Tačiau nepaleidau tos minties, jog noriu būti mokytojas. Eidavau į darbo pokalbius, buvau poroje susitikimų Klaipėdoje, taip pat „Kranto“ tuometėje pagrindinėje mokykloje, tačiau neturėjau patirties, o Gargžduose reikėjo mokytojo trečiokams, tad mano kandidatūrą atmetė, nes sakė reikėtų, jog nuo pirmos klasės dirbčiau su vaikais. Tad toliau ėmiausi įvairių kitų darbų, kol per koronaviruso pandemiją mokyklas paliko daug vyresnio amžiaus pedagogų. Tuomet ir atsidūriau „Krante“. Darbą pradėjau su pirmokais.
– Kokios emocijos užplūdo per pirmąją Rugsėjo 1-ąją, kai Jūs jau mokytojas?
– Dešimt kartų išpylė šaltas prakaitas, juk atėjo patys mažiausieji. Klasėje – 25. Reikėjo prieš tai ir pačią klasę pasiruošti, susitvarkyti, pasipuošti. Jaudulys, stresas – viskas buvo viename.

Norėjo mesti
– Ar buvo akimirkų, kai norėjote viską mesti?
– Jau po poros savaičių taip atsitiko. Kadangi patirties turėjau su trečiokais, tai lūkesčiai buvo kitokie. Čia buvo pirmokai, kiekvienas iš jų – tai atskiras vaikščiojantis ego burbulas, norintis dėmesio ir t. t. Daug iššūkių. Mokytojas tokio amžiaus vaikams tampa ir mama, ir tėčiu, ir teisėju. O kur dar pandemijos suvaržymai, nuotolinis darbas, prasidėję testavimai. Pradžioje talkindavo Visuomenės sveikatos biuro darbuotojos, vėliau patys mokytojai testuodavo vaikus, tad visko buvo. Džiaugiuosi, kad mane labai palaikė kolegos, sau užsibrėžiau išdirbti iki Naujųjų metų, vėliau tą terminą vis pratęsdavau.
– Kokie metodai užtikrina konstruktyvų darbą klasėje?
– Tiesiog laikomės klasės susitarimų. Būna, jog tenka vaikams nurašyti tą taisyklę, kurią pažeidė. Veikia ir tylos kortelės, turime nusiraminimo kampelį – metodikų daug ir įvairių. Studijuodamas mokiausi ir filosofijos, ir psichologijos, natūralu, kad tokio amžiaus vaikai yra egoistai. Po truputį laviruoji, mokai, kad yra ne tik aš, bet ir kiti.


Protą pailsina virtuvėje
– Valstybės mastu prioritetas teikiamas integraliam ugdymui. Ar tai realiai vyksta?
– Taip, tačiau, žinoma, trūksta personalo, padėjėjų, nes vaikų, turinčių specifinių poreikių, vis daugėja. Mokytojui tenka laviruoti. Klasėje yra labai gerai besimokančių, vidutiniokų, blogiau besimokančių, bet ne specialiųjų poreikių, ir specialiųjų poreikių. Atliepti visų interesus per vieną pamoką sudėtinga, todėl kažkas nukenčia…
– Pats su žmona Giedre auginate tris vaikus?
– Taip, auginame 10 m. Dorotėją, 4 m. Fridą ir 3 m. Hugą. Žmona yra vokiečių kalbos mokytoja, dirba Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje. Istorija kartojasi: mano seneliai buvo pedagogai, dabar mes abu su žmona.
– Kaip pailsite po įtemptos darbo dienos?
– Gaminu maistą. Esame su žmona taip sutarę, kad aš gaminu, o ji užsiima kitais namų ruošos darbais. Aš virtuvėje pailsiu, čia mano protas atsipalaiduoja. Gaminimą, matyt, perėmiau iš dėdės. Mėgstu gardžiais patiekalais lepinti tiek šeimyną, tiek gimines, draugus. Jei išeičiau iš mokyklos, tai orientuočiausi būtent į maisto gamybą.

Agnė ADOMAITĖ

A. VALAIČIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių