Nedejuojanti buvusi bibliotekininkė: gyvenimas gražus
Du sūnūs, dvi dukros, devyni anūkai, du proanūkiai, šeši broliai ir dvi sesės – didžiausias Irenos Norvilienės turtas: „Su milijonu nebūsi laimingas, jeigu artimųjų neturi.“ Jaukiai įrengtame sodo namelyje prie Gargždų pokalbis it ilgas siūlas vijosi per nelengvą, bet įdomų 72 metų moters gyvenimą. Irena nuolat kartojo, jog gyvenimas gražus ir nėra ko dejuoti, ypač pensininkams.
Tarp Gargždų ir Venckų
„Kad būčiau žinojusi, kad taip gerai neiti į darbą, būčiau taip ilgai nedirbusi. Dirbau, kol sveikata leido“, – pokalbį pradeda 52 metų stažą turinti Irena Norvilienė, senjorystės malonumais tesidžiaugianti tik 3 metus.
Dalį laiko Irena gyvena Venckuose, kur savo buvusią darbovietę – biblioteką – lanko kas savaitę. Aktyviai moteriai liūdėti neleidžia visuomeninė veikla ir dažnai aplankantys giminaičiai.
Kita dalis gyvenimo bėga Gargžduose, kur užaugo ir mokyklas baigė vaikai. Sodininkų bendrijoje senjorė turi 6 a sodą. Atokvėpiui ji skaito knygas, spaudą, sprendžia kryžiažodžius, neria, mezga, siuvinėja. Nemėgsta pašnekovė televizoriaus, esą rodo tą patį per tą patį.
Prie namelio yra speciali vieta skaitymui. „Labai mėgstu skaityti. Didžiausias autoritetas – Galina Dauguvietytė, nebijojusi nuomonę sakyti šviesiai tiesiai“, – pomėgius vardijo pašnekovė.
Siekė mokslų
Irena papasakojo, jog didžiausias jos siekis buvęs baigti mokslus. Dirbti fermose pradėjusi anksti, po 6 klasių. Mokslus baigė jau būdama mama – niekas negalėjo jos sustabdyti. Vaikai į mokyklą išskubėdavo, o ji – į darbus ir paskaitas. Lengva nebuvo, viena augino 4 vaikus, tad dirbti kartais tekdavę net trijuose darbuose. „Galiu ir šunį šukuoti, kad tik mokėtų. Nesuprantu geriančių, rūkančių ir nuolat dejuojančių, kad trūksta pinigų. Niekas nieko neturi duoti – reikia dirbti. Kas besuskaičiuos, kiek jubiliejų, vestuvių atgrota? Dėl sveikatos akordeonas jau per sunkus, nors dar valsą ar polką sugročiau“, – gyvenimišką poziciją dėstė buvusi bibliotekininkė, kuriai vaikus užauginti padėjęs akordeonas ir, žinoma, talentas ir meilė vaikams.
Nors teko vaikus vienai auginti, Irena apie vaikų tėvą nepasakė nė vieno blogo žodžio.
Tėvo vaikas
Irena, neseniai amžinybėn išlydėjusi mamą, pasakojo tėvus labai skirtingus buvusius: mama iškili, visada pasipuošusi, o tėvas labiau šposininkas, bet labai darbštus. „Tėvas atsikeldavo – ir į darbą. Aš – tėvo vaikas, dvylikos būdama galėjau arti ir akėti. Su arkliu ir dabar, jei reiktų, pajočiau, – į vaikystę nusivijo prisiminimų siūlas. – Mama, gyvenusi prie trijų valdžių, vis kartodavo, jog viskas įmanoma, visada reikia ieškoti išeities, nors lengva nebus.“
Kartą brigadininku dirbęs tėtis nesusilaikęs leptelėjo valdžiai, ką galvojo. Tad teko šeimai skubiai išvykti į Kazachstano plėšinius. Darbšti šeima ir ten nepražuvo. Irena prisiminė, jog po 4 metų jie į Lietuvą grįžo su kviečiais, iš kurių ir pyragus kepė, ir, dalį pardavę, televizorių nusipirko.
Vieni kitiems padeda
Džiaugiasi Irena darbščius ir dorus vaikus užauginusi, kurie gautą meilę dabar su kaupu grąžinantys. „Nesvarbu, kiek metų vaikui, jis – iki grabo lentos vaikas. Vieni kitiems padėjome, padedame ir padėsime“, – net neabejoja pašnekovė, pokalbio metu vis meiliai į jaunėlę Dianą pažvelgdama, kuri ne tik mamos pėdomis eina (D. Ciparienė – Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja – aut. pastaba), bet ir mamos visuomeniškumą, aktyvumą, organizuotumą, svetingumą ir vaišingumą paveldėjo. Meilė rankdarbiams genais atiteko vyriausiai dukrai Dainorai, kuri gyvena toliausiai – Vokietijoje. Abu sūnūs šalia, Arūną visą gyvenimą muzika lydi, Artūras itin kruopštus ir nagingas esąs. Geros širdies ir darbštumo nepagailėjusi nė vienam.
„Į vaikų gyvenimus nesikišu, bet kiek galiu, tiek padedu. Meluosiu, jei sakysiu, kad nesusipykstame, bet svarbiausia – meilė ir rūpestis“, – įsitikinusi 4 vaikų mama.
Už džinsus – į skolas
„Gyvenome ankštai, dviejuose bendrabučio kambarėliuose. Mokiau vaikus neliesti ne savo daiktų, pasitikėti vienus kitais. Visada namų durys buvo atviros vaikų draugams. Buvau griežta, bet nešaukdavau, sakydavau, jog aš jų gyvenimo nenugyvensiu. Vaikai turi gerbti tėvus, o ne jų bijoti“, – kalbėjo moteris, visada užstodavusi vaikus prieš mokytojus ar kreivai žiūrinčius kaimynus, kuriems nepatikdavę jaunimo susibūrimai, dainos ir gitaros. Irena net sulaukusi piktų perspėjimų, esą dukros netekėjusios parneš anūkų. Tik nutikę viskas atvirkščiai – pikto linkėjusios moters nepilnametė dukra moksleivė pastojusi.
Pašnekovė prisiminė, jog tekę atiduoti visas santaupas ir dar pasiskolinti, kad Artūro svajonę turėti džinsus įgyvendintų. Nelengvas buvo sprendimas, bet už tai sūnus pažadėjo nekrėsti išdaigų – taip tų jūreivių parvežtų džinsų norėjęs. Vėliau, prieš kariuomenę, jis madingus džinsus jau pats sesei Dianai nupirko.
„Esu viena, bet nevieniša. Jeigu liūdna, einu į biblioteką, vaikams paskambinu. Gal ir gerai būtų koks draugas, bet kokio reikia, tokio nėra“, – kalbėjo optimizmo nestokojanti senjorė.
Vida VALAITYTĖ-IVAKHNENKO
Autorės nuotr.: Irenos atokvėpio minutės mėgstamoje skaityti vietoje prie sodo namelio.
