Negrįstų gatvių gerovės palikimas – purvabraukiai
Prieš pusę amžiaus bemaž prie kiekvienų laiptų įtvirtintos metalinės lentelės paskirtį žinojo visi. Tai purvabraukis. Šiuo įrenginiu naudojosi kelios miesto gyventojų kartos, kol jas pakeitė grotelės ir šepečiai. Vos dešimtis iki mūsų dienų išlikusių purvabraukių mena miesto bendruomenių gyvenimo gerovę, o kartu ir priedermę „prieš įeinant į vidų nusivalyti batus“ – nusibraukti nuo batų padų purvą.
Grindinys atsirado ne iš karto
XX a. pradžios miestų gatvės mažai kuo skyrėsi nuo bažnytkaimių pagrindinių gatvių. Turgaus aikštės ir pagrindinės gatvės išgrįstos lauko akmenų grindiniu (kitaip – brukiu, bruku), per liūtis pažliugusiomis vietomis praeinama lentinėmis praėjomis, ir tik jomis saugiai buvo galima eiti nesušlapus kojų ir tausoti apavą. Senoliai prisiminė, kad vasaros kelionė laukais prasidėdavo basomis, ir tik prie miesto įsiaudavo į išeiginius batus. Mergaitės dažnu atveju avėdavo basutėmis ar lengvais bateliais, o vyrai – pusbačiais – blauzdas apsaugančiomis medžiaginėmis ar ožkos odos blauzdikelnėmis, vadintomis šiandien iš kalbėsenos jau išnykusiais žodžiais gamašai ar štibletai. Juos keitė patogesni ir paprastesnės priežiūros batai.
Visuose namuose vyravo nerašyta taisyklė: į vidų įeinama tik švariais batais. Namų prieangyje apavą buvo privalu nusiauti ir pasikeisti kitu. Mokyklose, bažnyčiose, paštuose ir teismuose batus privaloma buvo kruopščiai nusivalyti.
Paprasti ir su kukliomis gražmenomis
Esamų ir aprašytų purvabraukių sandaros apžvalga suteikia galimybę padaryti kelis pirminius apibendrinimus. Daugiausia jų išlikę Klaipėdoje. Iki mūsų laikų išlikusius purvabraukius pagal sandaros ypatumus galima skirstyti į kelias grupes: paprastus (ištisinės plokštelės) ir sudėtinius (iš metalinėmis kniedėmis sujungtų dalių). Paprastesniu atveju tai puslankiu keturkampiu lenktas metalinis virbas. Sudėtingesnės sandaros purvabraukiai yra ištisinė (iki 3 mm storio, 201–208 mm ilgio (pločio) ir apie 8 cm aukščio) kaldintos geležies plokštelė, aptakiais ar smailiais kampais, visu pagrindu ar kojelėmis įleista į laiptų plokštę ar šonu tvirtinama prie namo sienos. Gremžiamoji briauna yra tiesi ar lengvai įdubusi. Puošnieji purvabraukiai pakelti ant keturbriaunių palaikančiųjų strypelių su iškilusiais antgaliais „buoželėmis“. Kai kur galima įžvelgti to paties meistro rankų darbą. Vakarų Europoje šie metalo kūriniai išsiskiria puošyba pagal vyraujančias meno sroves. Ypač puošnūs XIX a. pabaigos ir XX a. pirmųjų dešimtmečių purvabraukiai prie secesijos meno krypties namų.
Daugiausia – Klaipėdos Naujamiestyje
Pavasarį ar vasaros savaitgalį siūlau pasivaikščioti miesto gatvėmis ir apžvelgti išlikusius purvabraukius. Daugiausia jų išliko Klaipėdos (Memel) Naujamiestyje prie 1920–1935 metais statytų namų. Jų aptikau net aštuoniolika. Neabejoju, kad akylesnio lankytojo laukia atradimai ir sąrašą drauge papildysime.
Įdomumo dėlei pristatau kartu su p. Roza Šikšnine ir Egidijumi Vidrinku Šilutėje aptiktus purvabraukius: tai Taikos g. 24 (namas statytas 1930–1935 m.; Lietuvininkų g. 3 ir 50 gyvenamasis namas, statytas apie 1920 metus. Prie evangelikų liuteronų bažnyčios presbiterijos įėjimo pastato (st. 1926 m.) ant laiptų taip pat du puošnūs, plokšteliniai su voliutomis ir užlenkimais purvabraukiai; antrasis nupjautas. Du purvabraukiai išlikę prie įėjimo į evangelikų liuteronų kleboniją (namas statytas 1913 m.). Reto pavyzdžio yra metalo plokštelės kilpelė ties gyvenamuoju namu Tilžės g. 19. Priekulėje teko aptikti prie medinio namo su veranda (Žalgirio g. 4), prie daugiabučio namo (Klaipėdos g. 10) (statytas apie 1950 m.) ir prie namų Pamarių g. 6 bei Turgaus g. 1. Kintuose ant laiptų prie „Arts rezidencijos“ (buvusi Kintų kurorto rotušė) išliko puošnesnio pavyzdžio metalo plokštelė, įvesta į keturbriaunius 20 mm strypelius su briaunuotomis „buoželėmis“.
Senesni purvabraukiai yra paprastos metalo plokštelės, strypeliais įstatytos sienoje ar laiptų plokštėje, rečiau – aikštelėje prie durų. Pagrindinėje dalyje kartais kiaurapjoviai, lengvai įgaubta viršutinė briauna, dar rečiau – smailės.
Patirtis per batų valymąsi
Galime turiningai praleisti savaitgalio ryto ar pavakarės popietę išvykoje po senuosius miesto kiemelius ir atrasti mažuosius kasdienybės likučius, o pavasarį einant pro šalį ir patiems nusigremžti batus, sugretinti šepečių ir grotelių privalumus. Puošnūs purvabraukiai yra prie žymesnių atmintinų vietų namų priebučio. Tai namo vertybės. Nusibraukti batus į purvabraukius, kuriais prieš šimtą metų naudojosi mėgstamas rašytojas, aktorius ar politikas – nekasdienė patirtis. Ypač svarbūs atminimo vietų naujovių neištobulinti purvabraukiai, durų rankenos, skambučiai, durų akies skylutės.
Neabejojama, dar liko į tyrėjų akiratį nepatekusių purvabraukių. Jų turėjo būti prie XX a. pradžios parduotuvių, vaistinių, ligoninių, teismo ir prekybos kontorų ir bažnyčių. Daug sunaikinta palyginti neseniai, ir mes esame šio nykimo liudininkai. Naikintos „kaip nežinomos paskirties metalo plokštės“ ar per didžiuosius XX a. 9 dešimt. ir XXI a. pirmojo dešimt. metalo rinkėjų vajus. Jei jums nusišypsos sėkmė ir aptiksite dar nežinomų purvabraukių, apibūdinkite jų sandarą, galimą namo statymo laiką. Aprašus siųskite į artimiausią Gargždų ar Šilutės krašto muziejų ar straipsnio autoriui į paveldosaugos skyrių Klaipėdoje. Bendromis pajėgomis geriau pažinsime šiuos andainykščių namų švaros sergėtojus.
Egidijus BACEVIČIUS
