Vytauto Majoro tautodailininko premijos laureatei brangu visa, kas sena

Megzti, nerti, siuvinėti, siūti, kurti šventines dekoracijas, puošti rankdarbiais įvairias erdves gargždiškei tautodailininkei Valentinai KAUBRIENEI nepabosta jau kelis dešimtmečius. Jos darbštumas, kruopštumas, kūrybinė fantazija ir siekis išsaugoti tradicinius amatus ne kartą įvertinti parodose ir konkursuose, o šiemet ji tapo 10-ąja Vytauto Majoro tautodailininko premijos laureate. Sustoti ir ilsėtis Valentina neketina – pildo lininių suknelių kolekciją jubiliejinei parodai, į kurią pakvies kitąmet, o atėjus pavasariui vėl puoselės gėlynus, kurie supa jos namus.
Kūrybinių minčių – keliems gyvenimams
„Pamenu, vaikystėje mama numezgė kojines, bet man nepatiko jų kulnas. Atrodė negražus. Pasiėmiau babytės mezgimo knygą ir išsiaiškinau, kaip turi būti. Nuo tada aš visiems mezgiau“, – šypsojosi V. Kaubrienė, paklausta, kaip kilo noras imtis rankdarbių. Ypatingai švelnaus būdo, vaikus mylinti močiutė, mamos mama, sodyboje netoli Vėžaičių ne tik davė anūkams po vagą, kad patys galėtų sėti, sodinti ir auginti, ką jie nori, bet ir perdavė savo kruopštumą mokydama Valentiną siuvinėti ir megzti. Tad ir rankdarbiai, ir pagarba viskam, kas sena ir perduodama iš kartos į kartą, ir ryšys su žeme Valentinos gyvenime neatsitiktinis.
„Mano galvoje tiek kūrybinių minčių, kad keliems gyvenimams užtektų. Aš nespėsiu jų visų įgyvendinti. Pamatau audinį ir jau žinau, ką galėčiau iš jo pasiūti. Man viskas, kas sena, brangu, negaliu išmesti, todėl iš uošvės išaustos ir atiduotos lovatiesės prieš dešimt metų pasisiuvau suknelę, iš kitų – prisiuvau maišiukų“, – pasakodama, kad senos lovatiesės gali būti persiūtos į pagalvėles, žaisliukus papuošti eglutei, galbūt net virsti angelu, švytėjo kūrybinga gargždiškė.
Valentinos kūrybiškumas nevaržomai liejasi, kai paima į rankas virbalus, vąšelį ar adatą ir ima siuvinėti smulkius, ypatingo kruopštumo ir susikaupimo reikalaujančius piešinius. Ant staltiesėlių, takelių, pagalvių užvalkalų, delmonų, nosinaičių Valentina perkelia įvairius raštus ir gamtos motyvus, nes gamta yra ir kūrybos, ir dvasinės harmonijos šaltinis.
Kiekviename rankdarbyje – šviesios mintys
Daug metų dirbusi gana prozišką buhalterės darbą, o laisvalaikį skyrusi rankdarbiams Valentina dėkinga a. a. menotyrininkei Jovitai Skolevičienei, paskatinusiai meniškus rankdarbius parodyti visuomenei. Gargždų krašto muziejuje susitikusi su Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Gargždų sekcijos vadove Rita Riauke Valentina nepasigailėjo. 2009 m. ji tapo tautodailininke, o 2013 m. suteiktas meno kūrėjos statusas. Taip Valentina įsiliejo į kūrybiškų žmonių bendruomenę, puoselėjančią tradicijas, senuosius amatus ir perduodančią žinias ir patirtį vaikams ir jaunimui. Kūryba, ruošimasis parodoms ir edukacijoms įsuko tautodailininkę ir užpildė visas jos dienas tuo, kas jai artimiausia širdžiai nuo mažens, – rankdarbiais.
Valentinai visada patiko natūralios medžiagos – linas, vilna, o sintetika – niekada. Ji visą dieną gali siuvinėti nosinaitę, delmoną, staltiesę ar suknelę, prieš tai įsivaizdavusi, kaip vienas ar kitas piešinys atrodys. „Atsimenu, užsigeidžiau išsiuvinėti lininį švarką ir visą naktį siuvinėjau, o po vyro laidotuvių dirbdavau iki 2–3 valandos nakties, kad tik greičiau laikas praeitų. Manau, kad rankdarbiai man prieš trejus metus padėjo neįsileisti ir sunkių minčių, kai susirgau“, – svarstė Valentina. Atsidėkodama gydytojams ji tuomet prieš Kalėdas šventiškai papuošė Klaipėdos universiteto ligoninės erdves. „Į kiekvieną savo darbelį įdedu daug širdies ir šviesių minčių, kad jos teiktų vilties, džiaugsmo ar ramybės“, – sakė tautodailininkė, anuomet primezgusi daugybę meškiukų ir žaisliukų eglutėms puošti. Moteris nustebo, kad užimti gydytojai, skyrių vedėjai rado laiko pasidžiaugti ir gerų žodžių jai, kaip kūrėjai, pasakyti.
Jubiliejinei parodai – linas
Artėjant Kalėdoms Valentina kasmet imasi savo namų puošybos, bet jau ne pirmą kartą rankdarbiais šventiškai išpuošė ir Kintų evangelikų liuteronų bažnyčią, ir Švėkšnos biblioteką. Jos rankdarbiai, sukurti įvairiomis technikomis, žavi ne tik parodose Gargžduose ar mūsų rajone, bet ne kartą eksponuoti Klaipėdoje „Marginių“ salone, Palangoje, Kintuose. Ilgametė draugystė V. Kaubrienę sieja su Gargždų krašto muziejumi, kur kitą rudenį planuoja jubiliejinę parodą „Lino magija“. Pirmąją lininę suknelę pasiuvusi prieš dvylika metų Valentina apgailestauja, kad neberanda pirkti tikro lino. „Norėčiau parodai pasiūti ir išsiuvinėti 20 lininių suknelių, turiu 12. Labai gražiai prie jų dera mano pintinės juostos ir delmonai“, – planus atskleidė tautodailininkė, dažnai vadinama auksaranke darbštuole, kuri puošiasi arba siūtais, arba megztais drabužiais, kurie irgi jos kūryba.
Valentinai apmaudu, kad lietuviai nepakankamai vertina tai, kas yra sava, artima, natūralu, iš gamtos, kad nesuvokia ir senų daiktų, audinių, kurie dūla tėvų, senelių skryniose, vertės. „Jeigu tai, kas jūsų artimųjų sukurta, per gyvenimą išsaugota, atrodo nereikalinga, neišmeskite, atiduokite tiems, kurie supranta tikrąją relikvijų vertę, pasiūlykite muziejams“, – pagarbos praeičiai, šeimos istorijai neišsižadėti ragina V. Kaubrienė, dešimtoji Vytauto Majoro tautodailininko premijos laureatė.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas suvertas iš linksmų ir liūdnų akimirkų, kurios dažnai užfiksuojamos fotografijose. „Kai svarstome, ką padovanoti vyresniam žmogui jubiliejų ar kitų švenčių proga, pagalvokime, gal geriausia dovana būtų sudėliotas jo nuotraukų nuo pat vaikystės albumas su nuoširdžiais žodžiais, galbūt eilėmis, – pataria Valentina, tokią dovaną paruošusi artimam žmogui. – Įsitikinau, kad tai gali būti labai maloni dovana.“

Laima ŠVEISTRYTĖ