Nei vargai, nei ligos sutuoktinių neišskyrė 50 metų

Po 50 bendro gyvenimo metų šiūpariškiai Birutė ir Povilas Paulikai šį rudenį atnaujino Santuokos sakramentą. Nedaugeliui lemta sulaukti auksinių vestuvių – šios poros gyvenime pasitaikiusios bėdos, vargai, ligos ją grūdino. „Pagarba ir meilė turi būti savo žmogui amžinai. Kažkas iš aukščiau mums padėjo nugyventi gražų gyvenimą, nors buvo sunku“, – džiaugėsi sutuoktiniai.

Pranašiškas linkėjimas
„Kai tuokėmės, netikėjau, kad tiek metų kartu išbūsime, – prisipažino B. Paulikienė. – Mūsų vestuvės prieš 50 metų įvyko rugsėjo 25-ąją, saulėtą, šiltą dieną. Per patį bulviakasį – anuomet niekas bulvių nekasė rugpjūčio mėnesį, kaip dabar. O dar stebisi, kad šios pūva.“

Vestuvių aplinkybės ir detalės neišsitrynė iš Birutės, tuomet dirbusios laukininkystės brigados brigadininke buvusiame „Raudonos žvaigždės“ kolūkyje, atminties. Iš Akmenės rajono kilusi mergina, baigusi Klaipėdos žemės ūkio technikumą, agronomijos mokslus, buvo paskirta į Klaipėdos rajoną ir čia įsidarbino.
Darbas ir gyvenimas Šiūpariuose Birutę suvedė su vietiniu vaikinu Povilu Pauliku. Neišblėso ir šios lemtingos pažinties akimirkos. „Piktožių kaime buvo mūsų kultūros namai, įrengti daržinėje. Ten rinkdavomės šokti. Vieną lapkričio savaitgalį šokių vakare pamačiau aukštą, garbanotą vaikiną – plaukų kupeta išsiskyrė iš kitų. Jis buvo ką tik grįžęs iš kariuomenės, mano bendraamžis. Tada ir užsimezgė mūsų draugystė“, – jaunystės prisiminimais dalijosi šiūpariškė. Pažintis virto didžiąja gyvenimo meile ir po metų jie nusprendė susituokti – abiem buvo 22-eji metai. „Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi“, – patvirtino sutuoktiniai praėjus 50 metų.
B. Paulikienės manymu, tarp vyro ir žmonos neturi būti didesnio amžiaus skirtumo nei 10 metų. „O jei 20 ar net 30 metų vyresnis – negerai“, – įsitikinusi ji.

Birutė nuotaikingai pasakojo, kad tuokdamiesi vieną kartą šventė dvejas savo vestuves: reikėjo sukviesti abiejų gimines, kad neapkalbėtų. Tokia tradicija anuomet buvusi. Povilo tėvai Šiūpariuose iškėlė pokylį, kai jie su vestuvių palyda nuvykę į Gargždus, Civilinės metrikacijos skyrių, įregistravo savo santuoką. „Anuomet negalėjome bažnyčioje priimti Santuokos sakramento – už kelių mėnesių, gruodžio pabaigoje, nuvykome į mano tėviškę ir gražioje Akmenės bažnyčioje jį priėmėme. Mano tėvai surengė vestuves, kuriose dalyvavo dvigubai daugiau svečių nei pirmosiose“, – šypsojosi B. Paulikienė.
Ji iki šiol prisimena ten dirbusio šviesaus atminimo klebono Antano Vaičiaus (vėliau buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu) šiltą šypseną. „Jis sakė, kad esame graži pora ir palinkėjo kartu nugyventi ne mažiau kaip 50 metų“, – atskleidė pašnekovė.

Nesitraukė nuo pasiligojusio vyro
Anot Birutės, nėra namų be dūmų, bet reikia mokėti atleisti. „Mes niekada ilgai nesipykome – apsižodžiuodavome ir po pusvalandžio vėl šnekėjomės, tarėmės, ką darysime. Dabar girdžiu, kad vyras su žmona nesišneka porą savaičių. Vajergau… Argi galima su savu žmogumi tiek nesišnekėti? Gal žmonių galvose kažkas ne taip pinasi?“ – stebėjosi pašnekovė.
Paulikai, žemės ūkio specialistai, dirbo sunkiai – kolūkyje ir namie. Povilas, zootechnikas, buvo fermos vedėjas. Beje, mokslus jis baigė neakivaizdžiai, jau sukūręs šeimą. Pasak Birutės, jeigu šeimoje sutariama, išsilavinimas nesvarbu – svarbiausia, nerodyti valdžios šeimoje. Ji neslėpė, kad teko būti šeimos galva, bet sakė per daug jos nekėlusi, valdove nesijautusi.

„Pavargdavau kolūkyje, grįžus namo – darbas savo ūkelyje, nes, kaip ir visi, laikėme gyvulių, augo vaikai Gitana ir Raimondas, reikėjo rūpintis senais Povilo tėvais“, – prisiminė B. Paulikienė.
Tačiau užgriuvo dar didesni išbandymai: 40-metį Povilą ištiko didelis insultas. Pasak Birutės, medikai vilties neteikė. „Vyras 10 dienų nepratarė žodžio, tik žvelgė į lubas. Ligoninėje nuo jo nesitraukiau nei dieną, nei naktį. Ištverti padėjo vaikai, jo giminaičiai. Povilas pakilo, bet reikėjo iš naujo mokytis kalbėti, rašyti, – atskleidė B. Paulikienė. – Po ligos vyras namuose dirbo pagal savo galimybes – parūpino malkų bei kita. Taip ir slinko mūsų gyvenimas, kol vieną dieną išgirdome naują diagnozę: onkologinė liga. Vyrą išoperavo ir keliolika metų buvo ramu. Tačiau prieš kelerius metus Povilui buvo atlikta kardiologinė operacija. Slaugiau, prižiūrėjau, rūpinausi savo žmogumi. O neretai šeimą užgriuvus bėdai sprunkama į šalis. Betgi sakoma, jei sugebėsime vienas kitam padėti, tai ir Dievas padės.“

Suartino ir užgrūdino
Paulikai džiaugiasi, kad pavyko kartu nugyventi pusę amžiaus. „Gyvenimas – ne šaukštą medaus išlaižyti – daug sunkumų patyrėme per 50 metų, bet stengėmės gerbti ir mylėti vienas kitą, – dėstė Birutė. – Sakoma, jog bėdos ir vargai suartina žmones, juos užgrūdina. O tie, kas turi lengvą, gerą gyvenimą, to nevertina.“ Ji pridūrė, kad labai geras jos Povilas. O Birutė? Vyro veidą nušvietė laiminga šypsena.
Nedaugelis porų sulaukia auksinių vestuvių sukakties: arba skyrybos, arba kažkuris iškeliauja amžinybėn. „Nežinau, kas iš aplinkinių sulaukė – gal mūsų draugų porai pavyks, nes jau artėja, – vylėsi Birutė. – O Baičių kaime gyvena nuostabi Vengalių šeima, atšventusi deimantines vestuves.“

Paulikams labai svarbi 50 metų bendro gyvenimo sukaktis, todėl rugsėjo 25 d. Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje atnaujino Santuokos sakramentą. „Buvo tokia pat graži, saulėta diena, ir netgi šeštadienis, kaip ir prieš pusę amžiaus, – džiaugėsi B. Paulikienė. – Prie altoriaus mūsų laukė malonus kunigas Mindaugas Stonys. Jis palinkėjo čia sugrįžti po 10 metų – sakė sulauksime tos sukakties.“
Birutė šypsodamasi pažvelgė į klebono kan. Jono Paulausko auksinių vestuvių proga padovanotą žvakę ir netikėtai ištarė: „Ką žinai, gal ir deimantinių sulauksime.“

Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.