Nepageidaujama kaimynystė
Nors šiuolaikinėje visuomenėje patirtys nėra madoje, tačiau ilgametė liaudies išmintis, kad viena bėda ne bėda, o kelios ir žmogų suėda – šiuo laikotarpiu labai taikliai iliustruoja situaciją šalyje.
Negana to, kad antri metai užgriuvo korona, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų net meduoliu viliojami neina skiepytis, tai dar ir pabėgėliai pastaruoju metu plūste plūsta į mūsų nuo karščio prislopusią, po karantino režimo vos atsigaunančią Lietuvą.
Statistikos departamentas praneša, kad nelegalių migrantų krizė Lietuvą užklumpa nebe pirmą kartą. 1998 metų lapkritį lenkų pasieniečiai Lietuvai perdavė net 113 nelegaliai valstybių sieną kirtusių asmenų iš Vietnamo, Afganistano, Pakistano, Indijos, Somalio, Bangladešo ir Afrikos grupę. Dar labiau nelegalūs migrantai per Lietuvą į Vakarus veržėsi 1997 m. Tada jų mūsų šalyje buvo sulaikyta beveik 1,4 tūkst. Toks pat neteisėtai sieną kirtusių asmenų skaičius Lietuvoje buvo užfiksuotas ir 1995-aisiais, o 1996 m. Lietuvos pasienyje sulaikytas 1551 neteisėtai sieną kirtęs asmuo.
Dėl šimtais kasnakt per pastarąjį mėnesį plūstančių nelegalių migrantų nerimastis visuomenėje, sutrikimas valdžioje, nors ir bandoma įtikinėti, kad lyg ir nesą jokios bėdos: tuoj tvorą ties Baltarusijos siena pastatysim, su Irako ministru susitiksim, esą gražiuoju su juo susitarsim, vienam kitam kaime esą laikinai po kelis šimtus pabėgėlių apgyvendinsim ir štai bėdos tarsi ir nebūta!.. Bet kaip trumpoką paklodę betampytum, vis tiek jos neužteks: tokiam pabėgėlių srautui suvaldyti Vyriausybė neturi realaus plano, o visuomenėje įsivyravęs nerimas ir baimė yra pagrįsta žiniomis iš kitų šalių apie nelegalių migrantų grėsmingą elgesį, apie vietinių gyventojų nesaugumą juos šalia apgyvendinus. Baimė pagrįsta dar ir tuo, kad nebe pirmą kartą mūsų valdžios pasirodo kaip nesugebančios adekvačiai ir greitai reaguoti į neeilines situacijas. Kas sugebama, tai tikrai sugebama pirštais vieni į kitus rodyti: esą, kai tie buvo valdžioje, tai šio ar ano nepadarė, o tai dabartiniai esą dėl to ir nieko negalintys padaryti. Ir taip valdžiose magiškas kaltinimų vieni kitiems ratas sukasi tuščiomis girnomis.
Štai nuolat iš aukštų tribūnų trimituodami, kad šalies sienos yra patikimai saugomos, kad nė jokia pelytė pro ją nepralįstų, staiga suvokiame, kad bet koks paliegėlis pabėgėlis be jokių problemų geba ją įveikti. O įveikęs pakliūna į patikimą pasieniečių glėbį, kurie patikimai pristato į pabėgėlių stovyklą, kurioje „svečias“ gauna patikimą paramą išgyventi. Žinoma, mes esame demokratinė valstybė, gyvenanti pagal humanizmo principus. Tačiau taip pat demokratinė valstybė turi paisyti tarptautinės teisės normų: pabėgėliai kerta sieną nelegaliai, vadinasi, tai yra nusikalstama veikla. Jei esame demokratinė valstybė, privalome tokiems nusikaltimams užkirsti kelią.
Prieš kelias dienas Vyriausybė savivaldybių paprašė pateikti tinkamų patalpų sąrašus, jei prireiktų laikinai apgyvendinti vis gausėjančius migrantus. Nors tik viena kita savivaldybė paskelbė radusi šiokias tokias patalpas, tačiau, įtardami nepageidaujamų kaimynų grėsmę, kai kuriuose miestuose žmonės jau protestuoja avansu.
Štai ketvirtadienį Grigiškių gyventojai pajautę, kad gali gauti nepageidaujamą dozę nelegalių migrantų, per keletą valandų surinko tūkstantį protesto parašų ir kreipėsi į savo apygardoje išrinktą Seimo narę Agnę Bilotaitę. Paradoksas: ji yra vidaus reikalų ministrė, kurios rankose irgi yra šios situacijos suvaldymas. Taip pat ketvirtadienį mitingavo ir savo nepasitenkinimą dėl galimai būsimos migrantų kaimynystės reiškė Klaipėdos miesto vienos gatvės gyventojai – uostamiesčio meras tik skėsčiojo rankomis. Mat nieko nežinąs. Iš tiesų tai nelengvas išbandymas ir savivaldybėms, kurioms vos atsigavus po karantino vėl perkeliama nelengva našta suvaldant nelegalių pabėgėlių krizę. Našta ne tokia baisi, jei kalbama vien apie finansus – papildomų pinigų klausimas anksčiau ar vėliau išsprendžiamas, tačiau kur kas didesnė problema yra visuomenės neparengimas tokiai situacijai. Daug ES įvairiausių fondų pinigų buvo skiriama įvairiausioms prevencinėms programoms. Seminarai, mokymai vyko savaitėmis, tridieniais ir labai komfortiškai: darbo dienomis su kavomis, pietumis, nakvynėmis viešbučiuose, pasiplaukiojimais SPA, skelbiamos įvairios skambios socialinės akcijos su brangiais plakatais gatvėse, tačiau dabar aiškėja, kad tie pinigai tikrai buvo išmesti į balą. Mokė, mokėsi, bet tikrai ne to, ko prireikė būtent ekstremaliose situacijose. Juk akivaizdu, kad nuo aukščiausiųjų iki žemiausiųjų nežinome, kaip konkrečiai elgtis netikėtai užklupus kritinei padėčiai visoje šalyje. Tad keista ir naivu būtų tikėtis, kad skatinamos tik nuostatos „mylėk artimą savo“ vietos bendruomenės išskėstomis rankomis pasitiks savo gyvenamosiose vietovėse nelegalius pabėgėlius iš visiškai kitokios kultūros šalių.
Kol kas valdžia sugalvojo vienintelę atbaidomąją priemonę – statyti tvorą už 41 mln. eurų. Kiek neteisėtų migrantų spės kirsti sieną, kol atbaidomasis politikos įrankis bus panaudotas pagal paskirtį, nežinia.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
