Nervus – į konservus
Pirmadienį pavakare isteriški komentarai pripildė socialinę erdvę. Atrodė, kad tikrai dangus virš Gargždų griūva. Bet nei griuvo, nei ką. Mat pasipiktinimo šuorą sukėlė automobilių spūstis remontuojamoje Kretingos Plento gatvėje.
„Vaikus nespėsim iš darželio pasiimti; kokie čia asilai visus įvažiavimus į miestą rekonstruoja; ar vėl metus laikys įvažiavimą Tilto g. uždarę“, – liete liejosi komentatorių įsiūtis feisbuke. Žinoma, kelių remontai miesto įvažiavimuose nėra pati maloniausia kasdienybės dalis. Tačiau, geriau pagalvojus, gal tuos priekaištus visų pirma reiktų nukreipti pagal adresatą: dabar Gargždų įvažiavimuose šeimininkauja Lietuvos kelių automobilių direkcija, kuri per visą šalį turi šimtus projektų ir tikriausiai neturi laiko juos derinti. Pakentės tie provincialai – argi šis atsainus požiūris mums naujas? Kita vertus, gal pažiūrėkime į šią problemą visgi iš teigiamos pusės: maždaug trisdešimt metų nei Tilto g., nei Kretingos Plento g. nebuvo modernizuojamos. Tad įvažiavimai į miestą toli gražu neatitiko rajono centro įvaizdžio. Nėra ko stebėtis, kad dažnai Gargždai ne miestu, o miesteliu vadinami. Į kai kurias gyvenvietes geresni pagrindiniai keliai veda. Tad jei jau Automobilių kelių direkcija susimylėjo ir net Gargždus į savo projektus pagaliau įrašė – tai jau gera proga pasidžiaugti. Pripažinkime, juk žymiai mažiau bambėjome, kai netvarkė – akis jau buvo taip įpratusi, kad tų kelių skurdumas jau buvo tapęs natūraliu reiškiniu.
Pajuokaukime, prisiminkime, kaip ramindavomės vaikystėje. Juk mėgdavome taip sakyti: nervus – į konservus. Iš tikrųjų dar juos pasitausokime ateičiai, kai tam tikram laikui dėl remonto bus uždaryta ir Kretingos Plento gatvė. Teks važiuoti ar grįžti į namus kitais keliais, aplinkui. Tai didins ir kuro, ir laiko sąnaudas. O ką daryti? Kokia kita išeitis? Prašyti, kad tiek daug neremontuotų? Na, jau ne. Gyvename ne tik šiandiena, žvelkime į perspektyvą: Gargždai tikrai plečiasi, statomas ne vienas naujas prekybos centras, daugiafunkcis, kiti objektai. Mieste kuriama kokybiškesnė aplinka, keičiasi Gargždų įvaizdis. Spartėlesnių, racionalesnių statybos darbų, aišku, visi norėtume. Bet kokie gi saliamonai galėtų pasakyti, kaip klostysis projektų eiga, ar nebankrutuos šiomis nelengvomis ekonominėmis sąlygomis kokia nors bendrovė? Gali visko atsitikti. Na ir ką – vienaip ar kitaip teks apsišarvuoti kantrybe.
Užsitęsę remontai vėliau ar anksčiau vis tiek baigiasi, tą kiekvienas žinome iš asmeninės patirties. Sunkiau yra su vis nesibaigiančiomis reformomis. Tai sveikatos apsaugos, tai švietimo, tai, žiūrėk, ir viešojo sektoriaus. Tose srityse dirbantys žmonės jau ir skaičių pametė, kiek tų reformų buvo, o ar jos, kurios buvo pradėtos, tikrai iki galo baigtos – niekas turbūt nežino. Tačiau Kretingos plente bent jau kol kas darbai sparčiai juda į priekį: dirbama net naktimis. Gargžduose tai beveik neįtikėtinas kelią remontuojančios bendrovės darbštumo pavyzdys. O mums, zyziantiems, kad apsunkintas judėjimas Gargžduose, gal vertėtų pasikoreguoti dienotvarkes: pusvalandžiu anksčiau visus dienos reikalus susiplanuoti. Ir nervintis tada nereikės.
Štai mokytojai už galvos griebiasi dėl artėjančio rudens – mat teks dirbti su atnaujintomis programomis, įtraukiuoju ugdymu, tarpiniais egzaminais ir kt. Kokios tos programos, kokios priemonės konkrečiai bus, kaip realiai tokie planai bus realizuojami stingant ir materialinių, ir žmogiškųjų resursų, žino nebent vis optimistiškai viską optimizuojanti švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė. Daugelis ranka numodavę į visokius ten reitingus šią savaitę sukluso išgirdę „Reitingų“ žurnalo paskelbtus duomenis, kad valstybinėms mokykloms rezultatų kokybės požiūriu ant kulnų lipa privačios mokyklos, o tai reiškia didėjančią socialinę atskirtį ir mažėjančią galimybę valstybinėse mokyklose įgyti vertingą išsilavinimą. Ministrė J. Šiugždinienė stoiškai tvirtina, kad reformas reikia kada nors pradėti ir esą kada nors būsią geriau. Na, kai už valstybės biudžeto pinigus orines reformas vykdai, tai, žinoma, kad nėra ko nervintis.
Ach, tiesa, visgi Seimas pritarė solidarumo mokesčiui bankams, kuriems tikrai nervai neatlaikė. Tuoj pasipylė viešos užuominos, esą kaip atrodysim investuotojams, esą teks didinti įkainius už paslaugas ir t. t. Nieko tokio, ištveriam tuos bankus mes, klientai, ištvers ir bankai, kai jų pelno kąsnis sumažės.
Beje, jei visgi jūs nervinatės net tokiomis gražiomis gegužės dienomis, tai pasinaudokit nuostabiu kvietimu sekmadieniniams arbatgėriams pas žoliautoją, rašytoją, gerą humoro jausmą turinčią Giedrę Bružienę. Ir maloniai pabendrausit, ir žoleles pažinsit, ir, tikėkimės, apsiraminsit.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė,
Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja
