Nesuvaldomas noras žinoti biologinį tėvą

Viename rajono miestelyje gyvenanti Kristina (vardas pakeistas) augo šeimoje su mama ir įtėviu. Pusamžė moteris, šį žmogų švelniai vadindama tėtuku, akcentavo, kaip svarbu žinoti savo biologinį tėvą. Nenorėdama skaudinti ją įsivaikinusio ir auginusio brangaus žmogaus, šį susiieškojo sulaukusi brandos.

Kristina pasidalijo mintimis, kokius išgyvenimus teko patirti įvaikintai mergaitei. Bet šios patirtys nepaliko pykčio biologiniam tėvui, neatėmė iš jos švelnumo, nuoširdumo. Pasak pašnekovės, gyvenime jai labai sekasi.

Nugalėjo meilė moteriai

Septyniolikmetė, iki ausų įsimylėjusi vaikiną, vos sulaukusi aštuoniolikos, pagimdė dukrelę Kristiną. Dėl virtinės nesusipratimų, intrigų jaunutei mamai kūdikį teko auginti vienai. Ji gyveno savo tėvų namuose, ir šie padėjo prižiūrėti dukrytę. Kai Kristinai buvo vieneri, jos biologinis tėvas panoro ją su mama kažkur išsivežti. Bet ir vėl prasidėjo nesusipratimai…

Taigi Kristina su mama liko pas senelius. „Žinojau, kad neturiu tėčio. Aplinkiniai neleido pamiršti, kad esu „benkartas“, mergos vaikas. Mama, dirbdama pašte, susipažino su vyriškiu, kuris atvažiuodavo pas mus motociklu. Anuomet tai buvo prabangos dalykas“, – pasakojo Kristina.

Prasidėjęs „tarnybinis romanas“ baigėsi santuoka. „Bet šio vaikino tėvai negalėjo susitaikyti, kad jų vienturtėlis parsivedė „mergą su vaiku“. Baisi nešlovė namams“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasipriešinimas jaunamartei ir dukrai sklido ne tik iš vyro tėvų, bet ir giminaičių, kaimynų, aplinkinių. Tačiau meilė moteriai nugalėjo: jeigu myli ją, tai ir šios vaiką.

Kristinai buvo ketveri, kai mama ištekėjo. Po metų išimtas naujas Kristinos gimimo liudijimas su nauja – tėčio pavarde. Ji iki šiol prisimena tą momentą. „Susėdus prie apskrito stalo, abu atsistojo, ir tėvas iškilmingai pranešė, kad nuo šiol galiu jį vadinti tėčiu. Užsiropščiau ant jo kelių ir stipriai apsikabinau. Toks ryškus šis prisiminimas, Iki šiol matau sumišusį jo veidą“, – pasakojo moteris.

Mokinius pirmoje klasėje aplankė ambulatorijos felčerė. Išgirdusi naują Kristinos pavardę, plykstelėjo: „Argi tu esi šita?“ Net ir gimimo liudijime pamačiusi įrašą, medikė neatsiprašė mergaitės.

Nekentė marčios ir jos dukros

Mamai ištekėjus, kurį laiką Kristina gyveno pas senelius, tačiau tėtuko iniciatyva buvo paimta į namus, kur gyveno abu su įtėviu – jo tėvų troboje. „Šie nekentė marčios iki širdies gelmių. Bet mama su jais praleido visą gyvenimą, – pasakojo pašnekovė. – Jie buvo labai priešiški ir man – neturėjau teisės įeiti į senelių kambarį. Gimus sesutėms, senelė sakydavo: „Dvi tikros anūkės, o trečia – „pasoginė“. Tai išgirdęs sūnus savo mylimai mamai rėžė, kad jis turi tris dukras.

„Senelis buvo tiesus, sąžiningas, nors ūmus. O bobutė – saldžiabalsė ir sukta. Suprantu ją: iš kelių pagimdytų vaikų liko vienintelis, – atlaidžiai kalbėjo Kristina. – Mano tėtukas – paprastas darbininkas, labai nuoširdus žmogus. Jis mane laikė pavyzdžiu savo tikroms dukroms ir visuomet mane gynė.“

Kristina stebisi, kiek stiprybės turėjo jos tėtis atlaikyti spaudimą ir apginti mylimą moterį bei jos vaiką. „Jis tikriausiai kaip Sent Egziuperi Mažasis princas jautėsi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukino“, – filosofiškai ištarė pašnekovė.

Ji prisiminė, kad apie nuoskaudas, patirtas iš senelių, nepasakojo tėtukui. Bet sykį patyrusi fizinį smurtą, paauglė susidėjo daiktus ir išėjo iš namų ieškoti mamos į darbą, kuris jau buvo pasibaigęs.

„Grįždama iš mokyklos, neskubėdavau namo, vingiuodavau pakelėmis, kad kuo vėliau grįžčiau ir namuose rasčiau tėvus“, – iki šiol prisimena Kristina.

Moteris pasakojo, kad jai ištekėjus tėtukas pasakęs: jeigu sužinosiąs, kad skriaudžia vyras, ją parsivešiąs namo. Kristina prisiminė, kad gimus sūnui, jis labai džiaugėsi: „Mano anūkas.“ Tačiau jo pusbrolis pasišaipė: „Koks jis tavo anūkas.“

Nesibaigiančioje įtampoje, konfliktuose vienoje troboje 25 metus gyveno 5 žmonės. Senatvėje senelis pasakė Kristinai: „Buvai nekenčiamiausia anūkė, o likai mylimiausia.“ „Bet mamos nepriėmė iki mirties, nors abu senoliai mirė ant jos rankų“, – sakė pašnekovė.

Reikia pažinti savo šaknis

„Koks geras bebūtų įtėvis, įvaikintam žmogui būtina pažinti savo biologinį tėvą, kad žinotum savo šaknis, tapatumą. Priešingu atveju nerimas lydės visą gyvenimą“, – kalbėjo Kristina.

Nenorėdama skaudinti tėčio, kol šis buvo gyvas, ji neieškojo biologinio tėvo. Paslapčia bendravo tik su jo seserimi – teta. Biologinis tėvas ir du broliai Kristinos gyvenime atsirado, kai jai buvo 40 metų. „Per Vilniaus telefonų knygą susiradau jį prieš dešimtmetį. Ir susitikome ten“, – sakė pašnekovė.

Kristina prisipažino, kad biologiniam tėvui jautusi šiltus jausmus. Daug savo charakterio bruožų jame atradusi. Bendravo 5 metus, kol mirė. Tėvas džiaugėsi dukros ryžtu jį susirasti. Iki šiol bendrauja su vienu iš brolių.

Kristina sužinojo, jog tėvas neprisipažino savo žmonai turintis nesantuokinę dukrą. Ir jo vaikai nežinojo apie savo seserį. Išgirdusi šią žinią, tėvo žmona užsipuolė ją, kur buvusi 40 metų? Prieš važiuodama į tėvo laidotuves, atsiklaususi brolio, ar gali dalyvauti.

Kristina akcentavo, jog įsivaikinti – didžiulė atsakomybė. „Yra daug aplinkybių, nepriklausančių nuo įtėvių: aplinkinių požiūris, vaiko noras rasti biologinius tėvus, – kalbėjo pašnekovė. – Visiems įvaikintiesiems reikia žinoti savo biologinius tėvus ir gerbti vaiko norą juos rasti. Bet nereikia persistengti.“

O Kristina, nepaisant patirtų nevaikiškų išgyvenimų, patenkinta: „Man labai sekasi gyvenime. Tinkamu laiku, tinkamoje vietoje sutinku reikalingus žmones.“