Nieko tokio
Nieko tokio. Taip nuolat ramina populiaraus filmuko vaikams herojus Kempiniukas, sugeriantis visas nesėkmes ir bandantis bet kurioje nešaunioje situacijoje išlikti šaunus. Kas pastarosiomis savaitėmis vyksta šalies viršūnėse, kaip reaguojama į įvairias politines, visuomenines, ekonomines nesėkmes, labai primena Kempiniuko optimistiškąją poziciją.
Bet ar tikrai nieko tokio?
Jau tiek nuvilnijo per Lietuvą abitūros matematikos egzaminų rezultatų aptarimas, kad, rodos, nieko svaraus ir nebeįmanoma pasakyti. Aišku, pirmiausia visi linkę baksnoti pirštu į kitus – ne į save. Tėvai turi pretenzijų – esą mokytojai neišmokė, o korepetitoriai brangūs, paskui jų vaikai verkšlena – esą karantinas – sunku buvo mokytis (bet lengva pataluose vartytis, juk mokytojai nemato nuotolio pamokose). Švietimo, mokslo ir sporto ministrė pasišauna perskaičiuoti, pertikrinti ir visuomenei pareikšti išvadas, kurios nieko naujo nepasako, tik patvirtina įsigalėjusį valdišką požiūrį: mes nekalti – kalta aplinka. Va, tie, kur anksčiau švietimo vairą savo rankose turėjo – tie darė ne taip, o mes dabar darome jau taip, bet neišeina gerai, nes anksčiau buvo blogai. Abrakadabra. Bet tokia pozicija yra stručio pozicija. Akivaizdu, kad matematikos (ir ne tik šio dalyko) problema subrendo ne šią liepą. Tai juk trisdešimties metų nevykusios švietimo politikos padarinys. Kai nieko tvaraus nesukūrėme patys, kai vis dairėmės į užsienio patirtis ir nurašinėjome iš jų švietimo gaires iškilmingai pareikšdami apie inovacijas Lietuvos švietime.
Ne matematikos egzamino neišlaikymo procentai svarbu, aktualiausia, kokios išvados bus padarytos ateičiai. Svarbu ir tai, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministrės pozicija buvo išsisukinėjimo meno pavyzdys, o ne aiškus ištransliavimas visuomenei: aš prisiimu atsakomybę. Ministerijoje greitosiomis sukurptas planas esą kas ateityje bus daroma novatoriškiau, kad tai nepasikartotų, – tik ministrės figos lapas. Žinoma, jos atsistatydinimas nepakeistų katastrofiškos švietimo padėties, bet tai būtų svarbus simbolinis žingsnis, įtvirtinantis atsakomybės, garbingumo, pareigos suvokimo poziciją visuomenėje. Bet… kodėl atsistatydinti? Juk nieko tokio!
Antra vertus, dažnai pagalvoju, kad valdžios žmonėms kartais itin sunku susiorientuoti, kokia realybė yra iš tiesų, o ypač, kokia realybė yra provincijoje. O kai realybė yra mūsų pačių užmuilinama, sunku ir išvadas daryti, ir strategijas perkurti, ir net paprasčiausias problemas spręsti. Štai ankstyvą pavasarį Švietimo, mokslo ir sporto ministrė lankėsi Klaipėdos rajone. Lydima gausaus būrio optimistiškai nusiteikusių rajono valdžios atstovų, ministrė pamatė visa, kas geriausia. O gerų dalykų rajone tikrai yra ir tuo verta pasididžiuoti. Bet yra ir kita medalio pusė: yra ir akivaizdžių problemų. Tuo metu rajone vyravo itin skuboto, nepamatuoto centralizuotos buhalterijos vajaus pasekmės, kurios išbalansavo švietimo įstaigų vadovų darbą, sukūrė įtampą naujai įsteigtame centralizuotos buhalterijos centre. Ar apie tai buvo diskutuota? Ar tiktai diskutuota atvirai? O ar, pavyzdžiui, išgryninta Tūkstantmečio mokyklos programos pozicija rajone ir ar realistiniai esą būsimi sėkmingi rezultatai vardan mokinių? Minėtai programai skiriamų milijonų viliotinyje neatsiskleidžia problematikos gelmės konkrečiose situacijose. Tad Švietimo, mokslo ir sporto ministrei susidaryti tinkamą nuomonę, kas iš tiesų vyksta regionuose, kai vizitų metu užglaistomos tikrosios švietimo problemos, o pokalbio temos dažniausiai sukasi ne apie ugdymo kokybės problemas, o apie pinigus, koeficientus, ir t. t. – misija beveik neįmanoma. Manau, kad ministrė į savo kėdę sostinėje po vizitų provincijoje grįžta pasišokinėdama su džiaugsmu, pranešdama pavaldiniams: viskas gerai, procesai vyksta puikiai!
Įdomu, koks švietimo šulas švietimo politikoje mokymą pakeitė ugdymo sąvoka? Juk pirmiausia ugdyti savo vaikus tėvų priedermė turėtų būti, visuomenė galėtų padėti, o mokykla pirmiausia turėtų mokyti. Štai ateina valanda, kai ugdymo (?) kokybės turinys atsiskleidžia egzaminų rezultatuose. Ir, deja, turinio kvapas šios liepos pradžioje išsiliejo toks, kad visiems kvapą užgniaužė. Matematikos egzamino mūsų rajone neišlaikė 68 mokiniai iš 165 laikiusiųjų. Rezultatų vidurkis – 19,06 balai (Lietuvos – 24,29). Bet juk nieko tokio – to buvo galima tikėtis.
Švietimo sistemoje ydų yra ne tik egzaminų sistemoje. Štai keista buvo, kai Lietuvos prezidentas lankėsi Dovilų pagrindinėje mokykloje ir vyko pokalbis su mokyklos pedagogais apie įtraukųjį ugdymą, kuris gi artėjančiais metais paskelbtas prioritetu Lietuvoje, žurnalistai nebuvo pageidaujami toje diskusijoje. Kodėl neviešinti įtraukiojo ugdymo problematikos, kuri egzistuoja visoje šalyje?
Dėl vienoje rajono mokykloje susiklosčiusios konfliktinės situacijos, dėl negalią turinčių vaikų diskriminavimo asociacija „Kitoks vaikas“ kreipėsi į valdžios institucijas: nuo rajono iki Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Šioji iškilmingai atsakė, kad viskas gerai, ir teisės aktų pakanka, ir rajone įtraukusis ugdymas vos ne pavyzdinis respublikos mastu. Toks atsakymas – formalus ir įrodantis, kad švietimo biurokratams rūpi gražiai sudėliotos eilutės „gairėse“. O vaikas, o tėvų apvilti lūkesčiai? Ai, nieko tokio. Čia gi tik vienas vaikas, jis negadina pavyzdinių ataskaitų. Gal ir nieko tokio, bet diskriminuoto vaikelio tėvai nežada nuleisti rankų dėl kitų vaikų (beje, savo vaiko problemą jie išsprendė patys privačios mokyklos pagalba). Jei nebus pokyčių, jie kalbės atvirai ir ne už uždarų durų.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
