• 8 rugpjūčio, 2022
|

Nuo politikos iki dainavimo: gargždiškės patirtis „Lietuvos balse“

Iš Gargždų kilusi Julija Jarutytė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) studijuoja politikos mokslus, bet jaučia, kad tai nėra tiesioginis jos kelias. Su pašnekove šiandien kalbuosi apie studijas, pirmininkavimą Studentų atstovybei padalinyje, patirtį projekto „Lietuvos balsas“ scenoje bei ateities planus.

Po svarstymų nusprendė

– Kuomet baigei abitūrą „Vaivorykštėje“, teko mąstyti apie ateities kryptis. Kaip susižavėjai politikos kryptimi?

– Aš nebuvau moksleivė, kuri labai gerai žinojo savo ateities kelią. Visą gyvenimą dainavau ir, kiek atsimenu, buvau visiškai muzikos žmogus. Kai atėjo pasirinkimo metas, nežinau, ar buvo aplinkos įtaka, ar visuomenės požiūris, bet girdėjau, kad „vaikeli, tu iš muzikos labai nepragyvensi, tau reikia išsilavinimo“. Tada aš pati pradėjau mąstyti, kad vis dėlto noriu pajausti universiteto gyvenimą, tokį, kur turi bendraminčių, ir tai nėra viskas susiję su muzika. Supratau, kad noriu susirasti specialybę, kuri man duotų platų išsilavinimą, o ne kurią nors profesiją. Žavėjausi istorija, turėjau nuostabią mokytoją Vidutę Petrauskienę – ji mane sugebėjo pakerėti istorija ir politika. Vedama to aš pamąsčiau, kad TSPMI galėtų būti vieta, kur norėčiau praleisti 4 metus ir jei tai nebus mano ateities kelias, tai vis tiek man daug duos.

– Viešai esi sakiusi, kad politika visgi ne tavo ateities kelias. Kada taip nusprendei ir kodėl?

– Pirmame kurse bandžiau sau įteigti, kad turėčiau dirbti su politika, bet muzika mane vis labiau nugali. Praėjusiais metais nusprendžiau, kad reikia siekti savo svajonės, tad užpildžiau atranką į „Lietuvos balsą“, nes supratau, kad negaliu šio dalyko paleisti, kadangi man tai yra labai brangu. Kai sakau, kad politika nebus mano ateities kelias, aš nesakau, kad tai visiškai nebus susiję su studijomis – gal tai bus komunikacija. Šiuo metu nematau savęs kaip žmogaus, formuojančio valstybės politiką. Dabar atrodo, kad noriu krypti į meninę pusę – galbūt tai būtų straipsnių rašymas, interviu, dainavimas ar kita. Meninėje ar kūrybinėje veikloje matau savęs realizavimą ir prasmę.

Studentų savivalda kuria pokytį

– Be studijų, aktyviai užsiimi ir kita veikla – esi Vilniaus universiteto Studentų atstovybės Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU SA TSPMI) pirmininkė. Kas nulėmė tokį tavo žingsnį?

– Kaip ir studijos, atstovybė ar „Lietuvos balsas“, mano kelias visada yra kažkoks keistas ir įdomus. Kai įstojau į politikos mokslus, atvažiavau į Vilnių, buvau visiškai viena. Kai atvyksti iš mažo miesto, ieškai bendruomenės, su kuria galėtum jaustis saugiai ir kurie galėtų būti tavo draugai. Prisimenu, per pirmakursių stovyklą prisistatė VU SA TSPMI atstovai. Pamaniau, kad ten galėsiu rasti bendraminčių, tad prisijungiau prie organizacijos. Pirmus metus buvau narė, prisidėjau prie renginių organizavimo, akademinių dalykų. Man ši veikla labai patiko, tad antraisiais metais tapau organizacinės srities koordinatore – buvau atsakinga už renginius mūsų institute. Gaila, kad praėjusių metų kovo mėnesį prasidėjo pandemija ir nepavyko realizuoti visų idėjų. Visgi tai buvo ypatingi metai – dar plačiau pamačiau organizaciją, tad supratau, kad ji neša pokytį – mes stengiamės dėl to, kad universiteto bendruomenė būtų geresnė, užtikrinamos sąlygos studijuoti, gera emocinė aplinka. Suvokiau, jog reikia kandidatuoti pirmininko pareigoms, nes matau didelę prasmę.

– Apskritai kokių įgūdžių gavai vadovaudama savo komandai?

– Svarbiausias – vadovavimo kompetencijos, nes išmoksti dirbti su skirtingais žmonėmis. Būnant lydere ar vadove pakankamai sunku priimti tam tikrus sprendimus, o dabar atrodo, kad lengviau reaguoti extra situacijose.

Jautė artimųjų palaikymą

– Šiemet per televiziją visoje šalyje pasklido tavo balsas, kuomet dalyvavai „Lietuvos balse“. Kada nusprendei, kad tai – tavo šansas pamėginti?

– Aš dainuoju nuo 3,5 metų. Kai išvažiavau į Vilnių, ieškojau veiklos, kuri man galėtų atstoti tai, ką turėjau Gargžduose. Ilgą laiką dainavau dainos studijoje „Svirplys“. Tad susiradau gospel chorą. Ten yra nuostabi vadovė Elžbieta Oleškevič, kuri mane pastūmėjo pabandyti. Vieną dieną nusprendžiau, kad jau užpildysiu anketą, bet prasidėjo karantinas. Maniau, kad „Lietuvos balso“ galbūt išvis nebus, nes kovidinė situacija viską apvertė. Šį planą buvau visai atidėjusi į šalį, o kai liko kelios dienos iki registracijos pabaigos, su manimi vėl susisiekė Elžbieta, kuri skatino pildyti anketą. Tuomet perėjau atrankas, o visa kita vyko organiškai.

– O kaip jauteisi dainuodama „Lietuvos balso“ scenoje?

– Man tai buvo ilgai laikytos ir brandintos svajonės išpildymas, pagaliau pajaučiau daranti tai, ką ir noriu. Visas kelias „Lietuvos balse“ neša žinią, jog reikia daryti tai, apie ką svajoji, nereikia bijoti ir klausyti, ką kalba kiti, o tiesiog leisti sau veikti tai, kas atrodo brangiausia ir svarbiausia. Kai atsisuko kėdė ir pamačiau mokytoją Monique bei išgirdau gražius žodžius, man buvo įrodymas sau, kad aš galiu drąsiai siekti tikslų. Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad mano mažas noras dainuoti ir išjudinti meninę pusę yra teisingas ir kad man reikia tai daryti.

– Kartu su tavimi buvo mama ir vaikinas. Ką tau reiškia artimų žmonių palaikymas?

– Be proto daug. Aš labai džiaugiausi, kad jie buvo kartu ir kad mano visa šeima buvo palaikanti mano pasirinkimą ir sprendimą. Vis dėlto tai yra televizija, žaidimas, kuris atneša daugybę emocijų, nes žmonės komentuoja ir reiškia savo nuomonę. Šeima nė minutės manimi nedvejojo, tai man daug reiškia, nes jie veda mane pirmyn ir jie mane suformavo tokią, kokia esu.

Pelnė prizines vietas

– O kokiuose konkursuose teko dalyvauti užsienyje?

– Su dainos studija „Svirplys“ keliaudavome nuo Italijos iki Gruzijos, Ispanijos. Visos vasaros buvo tokios, kad ruošiausi konkursui, važiavimui, o kiek likdavo laiko, būdavo atostogos. Vykau su draugais, kurie iki šiol man tapo kaip mylima šeima. Daugiausia man prisiminimų kelia, atrodo, 2014 metais Ukrainoje vykęs konkursas, kuriame laimėjome Grand Prix. Tai ypatingas jausmas, nes iki to labai stengėmės. Italijoje taip pat esame laimėję Grand Prix, Švedijoje pelnėme 1-ąją vietą. Lietuvoje dalyvavome „Kaunas talent“ konkurse, daug metų ten vykome ir pelnėme prizines vietas ar nominacijas. Taip pat 2016 metais tapome „Dainų dainelės“ laureatais, tai buvo didelis pasiekimas.

– Kokie tavo ateities užmojai?

– Labai noriu baigti studijas, nes jas mėgstu. Nesvarbu, ar tai bus ateities kelias, nes kiti metai yra bakalauro rašymas. Taip pat nenoriu paleisti dainavimo. Noriu toliau tobulėti, planuoju užsirašyti individualioms dainavimo pamokoms, galbūt pradėti kurti. Manau, kad svajonės truputį mėgsta tylą.

Kalbėjosi Robertas MACIUS

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių