Nuomojamas butas – toks nenuspėjamas. Kas jame apsigyvens?

Yra toks posakis, kad giminių nepasirinksi. Ogi kaimynų daugiabutyje – taip pat. Ypač, jei butas yra nuomojamas. Tad šįkart noriu papasakoti apie visiškai skirtingas patirtis, kai kaimynystėje įsikuria nuomininkai.
Tie, kas virš mūsų
Virš mūsų yra nuomojamas butas. Tai nėra privalumas daugiabutyje. Bet nėra ir tragedija – blogiau, jeigu jame gyventų nuolatiniai ir kasdieną lėbautų. Kai atsikraustėme, gretimame bute gyveno toks Dariukas – klausydavosi „The Doors“, Bethoveno ir Bramso. Buvo patiklus ir mėgo gailestingas moteris. Jos ateidavo išgerti ir suvalgė visas uogienes, buvusias jo nerakinamame rūsyje. Viena jų labai gailėjosi manęs. Sodinau gėles kieme po mūsų virtuvės langu prie laiptinės – veltui, mielasis, čia visada kas nors įgriūva, įkrenta, miega – neaugs tavo gėlės čia. Ir apskritai: tu – kunigėlis? Ne, sakau, o ką?
Mes labai patenkinti savo būstu – viskas šalia: jūra, parkas, centras, į kiemą atvažiuoja ūkininkai su pienu, lašiniais ir daržovėmis. Bet tas nuomojamas butas – toks nenuspėjamas. Kas jame apsigyvens?
Tame nuomojamame bute gyveno ir smagi moteris, per pietus ją aplankydavo vyriškis. Na, suprantate. Buvo pora, ramūs žmonės, gražiai sugyveno. Bet trumpai. Išsikraustė.
Juos pakeitė du vyrukai. Tiksliau – pagal dokumentus virš mūsų gyveno vienas vyrukas, o kitas – lyg ateidavo į svečius, lyg likdavo nakvot. Manau, jie buvo gėjai. Keldavo vienas kitam pavydo scenas, vienas kitą uždarydavo balkone. Tada girdėdavosi šauksmas: „Išleisk, aš tave myliu“ bei daug nūnai populiarios ir geidžiamos leksikos. Balkono durys lėkdavo į šipulius. Tai niekis, man patinka trileriai. Bet kai mes apie trečią nakties užmiegame, penktą jie visu garsu įjungia muziką ir išeina pavedžioti šuns. Man po penkiolikos minučių reikia išvažiuot į Vilnių, ten laukia darbas, 309 km.
Keletą kartų dėl tokių ir kitokių jų juokelių kviečiau policiją, vieną kartą gavau atsakymą, kad juos nubaudė 7 eurų bauda.
Kai jie po vidurnakčio po kambarį virš mūsų miegamojo pradėjo gainioti šunį, jam mėtydami kamuoliuką, neapsikenčiau ir pakilau iki jų buto. Atidarė, pasiuntė, kur mėgsta siųsti Šimonytė su Šurajevu, ir užsiundė šunimi. Tada supyko mano sutuoktinė. Ji – šišioniškė ir struktūrų majorė. Turinti leidimą tarnybiniam ginklui. Padarykite pauzę ir pabandykite įjungti savo fantaziją. Supratote?
Nieko jūs nesupratote. Ramiai nuėjo į darbą, pasikonsultavo su drauge teisininke, abi surašė pareiškimą policijai ir savivaldybei, parnešė popierių namo ir liepė man surinkti kaimynų parašus. Devyniasdešimties sulaukusi Nina Nikolajevna, širdininkė – kur, dorogoj, milyj, vaikeli, buvai anksčiau, dėl to triukšmo aš naktimis nemiegu. Pasirašysiu bet kur.
Na, juos išmetė, nežinau, ar policija susisiekė su buto šeimininku ir paaiškino pastarojo atsakomybę už tvarką ir tylą jo bute, ar užspeitė gėjukus savais metodais (duokit žmogų, o straipsnį mes jam pritaikysim). Vienas jų dar atėjo atsiprašyti, bet pervežimo sunkvežimis jau stovėjo prie laukujų durų.
Atsikvėpėm. Surengėm išleistuves. Su kaimynais pirmą kartą per dešimt metų apsikabinom, pradėjom vienas kitą vadinti vardais. Štai kokia nuomininkų „vyrukų“ galia!
Mažylio pareiškimai – artimi ir mieli
Jų pirmagimis Leonas ir mano anūkėlis Kaspianas gimė beveik vienu metu – kaimynų pora susilaukė spalio antroje pusėje, mano dukra – gruodžio pirmosiomis dienomis. Aš kartais girdžiu Leoną, kai jis prašosi pienelio. Paverkia trumpai, kol gauna buteliuką. Greta pati nebemaitina. Jie gyvena virš mūsų, nuomojamam bute. Štai kiek aukščiau tekste pasakojau apie virš mūsų gyvenusius gėjus.
Kai įsikraustė ši jauna pora, per daug nieko nesitikėjome. Nauji metai, Valentiaškė – girdime – jaunimas linksminasi. O kada dar? Virš mūsų miegamojo – jų svetainė. Taip buto šeimininkas pertvarkė pagal madą, kai gyvenamus kambarius jungė su virtuvėmis. Gal kaimynai viršuje to ir nežino, bet mes girdime jų svečių juoką, pokalbius. Ir mums yra proga prisiminti savo jaunas dienas, kai garsiau kalbėdavom kur nors parko kamputyje, o į namus savo žmogų parsivesdavom, kai norėdavom pranešti, jog tuokiamės. Manau, kad nieko iš to labai gero – jaunuoliai turi teikti vienas kitam džiaugsmą, pažinti vienas kitą, savo slapčiausius jausmus ir svajones. Kad paskui nereikėtų gailėtis – buvo proga, o aš ja nepasinaudojau.
Mano dukra gyvena Anglijoje, aš negaliu kasdien girdėti ir matyti anūkėlio Kaspiano augimo. Nuvažiuosim susipažinti pavasarį, bet po kelių dienų išskrisim namo. Išsiskyrimas visada sunkesnis nei ilgas nesimatymas. Dėl to mūsų viršutinių kaimynų bruzdesys vidurnaktį ar paryčiais, Leono balsūs pareiškimai yra mums artimi ir visai netrikdo.
Linui buvo trylika, kai išsiskyrė jo tėvai. Griežtai – sūnus liko su tėvu, mama išėjo su duk­ra. Baigęs dešimt klasių Linas iš Telšių išvažiavo mokytis statybininko profesijos į Mažeikius. Iki tol gyvendavo tai pas tėvą, tai pas babą – motinos mamą.
Greta be tėvo liko būdama motinos įsčiose. Jis žuvo autoavarijoje. Mama Ingrida, likusi be vyro 30-ties, daugiau neištekėjo. Klausiu moters – kodėl? Auginau Gretą, dirbau, gal nebuvo tinkamo visam likusiam gyvenimui. O aiškinti dukrai, kodėl vieną kartą Petras, o kitą kartą Antanas, atrodė nepadoru.
Gretos mama Ingrida – vyriausia iš septynių vaikų. Kai žuvo jos tėvas, mergaitei buvo keturiolika. Mažiausiam broliui – treji. Kaip gyvenot? – klausiu.
– Dirbom, buvo daržininkystės ūkis, per mėnesį galėdavom uždirbt 20 rublių. Prie šieno – ir iki 60 rublių. Broliai būdami dešimties jau normaliai uždirbdavo. Auginom kiaules, turėjom karvę.
– Ar jūsų motina ir neištekėjo daugiau? – klausiu Gretos mamos.
– O kas ims moterį su septyniais vaikais?..
Šeimos laimė – meilė
Prie Kūčių stalo pernai susėdo septyniolika Gretos šeimos žmonių. Jeigu dar būtų grįžusios mamos seserys iš Vokietijos ir Ispanijos su savo šeimomis, būtų trisdešimt. Visi susirenka sodyboje pas močiutę Zitą Ubiškės miestelyje, Telšių rajone. Zita – tai ta moteris, kuri liko su septyniais vaikais ir pati viena juos išaugino. Daugiau neištekėjo, nes kas gi ims moterį su septyniais vaikais.
Aš Gretos klausiu: o tu nebijai? Linas anksti pamatė tėvų skyrybas, ar nenueis ir jis leng­vesniu keliu.
Ant Lino kelių – visada mažasis Leonas. Linas mažakalbis. Bet jis pirmas atsiliepia: man jinai – iki grabo lentos.
Linas prieš dvejus metus neteko savo mamos. Bandau suvokti – vaikui, augusiam be motinos, ką reiškia moters meilė, namų šiluma ir ramybė.
Kažkaip prie laiptinės aš juos pamačiau pavakarę besiruošiančius su vaikeliu pasivaikščioti. Linas su lopšiu, Greta atidaro mašinos dureles, paruošia vietos. Sakau, atrodo, Linas labai myli vaiką.
Greta sustoja, rimtai ir ramiai pažiūri į mane ir sako: labai.
Moteris pasakoja, kai jie susipažino, jai buvo septyniolika, jam metais daugiau. Ar eidavo į šokius? „Ne, tokių šokių nebuvo, važiuodavom pas draugą į jo tėvų sodą, žaisdavom įvairius stalo žaidimus, kortomis. Man patiko, kad Linas linksmas, aš daug juokdavausi. Buvau laiminga. Ir dabar esu. Po dvylikos metų draugystės – mūsų vaikelis! Jaučiu, kaip pasikeičiau. Aš jį dar labiau myliu“, – tvirtai sako Greta.
Gali būti, kad Linas po mėnesio kito išvažiuos į užsienį. Taip jau yra buvę. Jis – stogdengys. Šiame krašte dažnai nebūna darbų, tenka vykti svetur. Greta su sūneliu Leonu laukia namuose. Ji – finansų apskaitininkė, gali dirbti namuose.
Nuo šiol jos laukimas bus kitoks, gal kiek lengvesnis. Jie – žemaičiai. Jų tėvai ir probočiai atsilaikė. Gretos mama Ingrida vieną kartą per mėnesį pasilieka su savo vaikaičiu, Linas su Greta kur nors pabėga vieni.
„Kad būtume vienas kitam įdomūs“, – sako Greta.

Česlovas BURBA
Red. pastaba. Česlovas Burba – radijo žurnalistas, redaktorius, buvęs ilgametis LRT radijo laidos „Lietuvos diena“ vedėjas.