Nusilenkimas Dovilų krašto žemei ir žmonėms
Ant simbolinio šimtmečio relikvijų stalo nugulė brangios praeities relikvijos – šios žemės protėvių būties ir buities ženklai. „Norėjome parodyti šio krašto kultūrą, praeities istoriją taip, kad paliestų širdį, nes sausi faktai nejaudina. Per emociją, savo patirtį stengėmės priminti, kas mus jungia ir brangu“, – sakė etnologė J. Vozgirdienė.
Pasiklausyti gyvos muzikos ir nusilenkti lietuvininkams į renginį „Atminties valanda“ Valstybės dieną susirinko pilna Dovilų bažnyčia. Gyvos muzikos duetas Dailė Docienė ir Ramunė Bučniūtė palietė jautriausią sielos stygą. Apmąstymus stiprino simbolinis šimtmečio relikvijų stalas su šio krašto protėvių būties ir buities ženklais.
Paliesti jautriausią stygą
Pilnoje Dovilų bažnyčioje ir balkone buvo įsitaisę klausytojai. Ne tik doviliškiai atėjo – daug kitų seniūnijų ir miestų žmonių susirinko. Tyla ir susikaupimas. Įsijautimas į arfos garsus, smuiko, gitaros, moralino (indiško instrumento) muziką ir liaudies melodijas. Unikalus vokalistės Ramunės Bučniūtės balsas, tuo pačiu griežiančios smuiku, skambinančios gitara.
Kvietimas nusilenkti iškiliems lietuvininkams ir paprastiems žmonėms, kurių šaknys čia, Dovilų žemėje, – istorijos atmintis. Meniškai skaitomi įtaigūs tekstai priminė profesionalų aktorių, nors skaitė Dovilų etninės kultūros centro etnologas Jonas Tilvikas. Subtiliai derėjo renginių organizatoriaus Donato Bielkausko muzikavimas.
Šio renginio sumanytoja Dovilų etninės kultūros centro etnologė Jolita Vozgirdienė į simbolinio šimtmečio relikvijų stalo pristatymą įjungė ne tik folkloro ansamblio „Lažupis“ dalyvius, bet ir bendruomenės narius bei šventės svečius, kurie iškilmingai nešė praeities relikvijas, liudydami jų tikrumą. Tai buvo apeiga, sakralus momentas.
Muzikinės pertraukėlės pamąstymams
Pirmasis nusilenkimas – būrų dainiui. Mokytis šviesos ir atkaklumo iš Kristijono Donelaičio ragino vilnietė menininkė Jūratė Buožienė, Dovilų bažnyčioje pristačiusi savo tekstilės darbų parodą „Donelaitis“. „Imkitės proto ir baikit abejoti“, – citavo rašytoją. – K. Donelaitis rašė ir muziką, bet ji neišliko – aš perkėliau ją į savo darbus.“
Nusilenkimas Vydūnui, kurio mama gimusi Lankupiuose ir pakrikštyta Priekulės liuteronų bažnyčioje. Su šia asmenybe asocijuojasi arfa. Ant simbolinio relikvijų stalo iškilmingai padedama Mažosios Lietuvos arfa. Vydūno garbei – dueto muzika.
Nusilenkimas tėvams ir protėviams – su autentiškais lietuvininkų palikuonio Helmuto Lotužio, šio krašto senbuvio, puoselėjančio protėvių atminimą, prisiminimais.
Nusilenkimas Dovilų krašto žemei. Šiemet minimos Eriko Mačkaus, pirmojo Klaipėdos krašto lakūno, Dovilų žemės sūnaus, 115-osios gimimo metinės.
Nusilenkimas Martynui Reizgiui, buvusiam delegacijos nariui Paryžiaus konferencijoje, Jurgių kaimo seniūnaičiui, šaulių vadui Doviluose, žuvusiam nacių lageryje. Ir nusilenkimas Dovilų krašto Mokytojui, nusilenkimas medžiams… „Sodink medį, nors nežinai, kas jo pavėsyje šoks. Susimąstyk, žmogau, – tai tavo protėviai, tavęs nepažinę, jį pasodino“, – skambėjo žodžiai.
Kas jungia ir brangu
Žiūrovai plojo atsistoję. „Labai gražu“, – priėjusi prie atlikėjų dėkojo Ramutė Jasulaitienė iš Peskojų kaimo, Kretingalės seniūnijos. Ji prisipažino, kad dėl arfos čia atvykusi. Gargždiškė Birutė Motiejūnienė antrino, jog nuostabu. „Gera ir linksma“, – ištarė tautodailininkas Petras Narmontas, nustebusiai etnologei J. Vozgirdienei išmintingai pridūręs, jog nežiūrint minorinės renginio gaidos, liūdėti nereikia.
Žmonės neskubėjo skirstytis – jie apžiūrėjo simbolinį relikvijų stalą po Dovilų bažnyčios skliautais. „Tai mūsų protėvių atmintis – jų būties ir buities ženklai, – sakė J. Vozgirdienė. – Norėjome parodyti šio krašto kultūrą, praeities istoriją taip, kad paliestų širdį, nes sausi faktai nejaudina. Per emociją, savo patirtį stengėmės priminti, kas mus jungia ir brangu.“
Ji džiaugėsi, kad gyvos muzikos atlikėjos jautė renginio dvasią. „Prasmės gilios, – ištarė D. Docienė. – Šiai progai sukūrėme naujų kūrinių. “
R. Bučniūtė ir D. Docienė, ne pirmą kartą koncertavusios Dovilų bažnyčioje, dėkingos žiūrovams, pajautusiems jų siunčiamą žinią. Kol grojo, – pertraukėlė apmąstymams. Tyla. „Folklorinė muzika arti mūsų šaknų – atsiliepia širdyje. Žmonės nemyli to, ko nepažįsta. Folkloras, bet kitaip – arfa transformuoja. Duetas talentingai atliko kūrinius“, – kalbėjo J. Vozgirdienė, džiugiai pridurdama, kad yra žmonių, kuriems to reikia.
