Ovacijos laisvam žodžiui
Šią savaitę kilęs skandalas dėl naujienų agentūros BNS būstinėje bei žurnalisčių namuose atliktų kratų, apklaustų šešių BNS darbuotojų perpildė žurnalistų kantrybės taurę. Lietuvos žurnalistai, palaikydami kolegas dėl valdžios priemonių suvaržyti laisvą žodį, surengė akciją prie Specialiųjų tyrimų tarnybos būstinės. Už viešą žodį žiniasklaidos atstovai pasisakė garsiais plojimais.
Nuojauta kužda, jog sekdama kolegų pavyzdžiu tokias ovacijų akcijas prie savivaldybių greitai turės rengti ir vietinė žiniasklaida. Nes kova už laisvą žodį vyksta ne tik sostinėje, bet ir provincijoje. Čia su nerimu stebimas paskutiniu metu ryškėjantis vietinės valdžios noras užgniaužti žiniasklaidą. Vis daugiau regionų savivaldybių vadovų pasijunta kunigaikštukais savo kurtose kunigaikštystėse ir užmiršę Visuomenės informavimo įstatymą ima kurti savas taisykles. Pavyzdžiui, už mokesčių mokėtojų pinigus savivaldybės steigia nuosavus laikraščius. Arba nusprendžia mesti lauk žurnalistus iš viešų posėdžių, nustato bendravimo su žiniasklaida tvarką, pagal kurią į žurnalistų klausimus atsakinėjama tik po 5 dienų, o į savivaldybių pastatus žurnalistus fotografuoti, filmuoti, rengti reportažų įleidžia tik iš anksto suderinus laiką su administracijos direktoriais ar jų pavaduotojais. O štai priminus, jog, jų nelaimei, dar egzistuoja toks Visuomenės informavimo įstatymas, kurį savo kuriamomis taisyklėmis grubiai pažeidžia, tik atsainiai mesteli: „Tai kas čia per profesija, kad jums (žurnalistams) visur galima?“
Tendencijos, kai savivaldoje ribojamas informacijos prieinamumas, žurnalistai išvaromi net iš viešų posėdžių ar naudojamos kitos informacijos gniaužimo formos, pirmiausia pastebėtos Kupiškyje, Anykščiuose, Druskininkuose, bet pamažu šaknijasi ir kitose savivaldybėse. Apie minėtą problemą šią savaitę ir spaudos konferencijose, ir televizijoje, ir radijuje aštriai prabilo Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, kuriai vadovauja mūsų laikraščio redaktorė Vilija Butkuvienė. Lietuvos žurnalistų sąjunga reagavo į viešą asociacijos kreipimąsi ir sudarė specialią komisiją konkretiems žodžio laisvės ribojimo atvejams ištirti. Tuo pačiu bus tobulinamas ir Visuomenės informavimo įstatymas, kad juo tendencingai nesinaudotų norintieji laisvą žodį perimti į savo rankas. Viešas problemos iškėlimas jau davė rezultatų. Žurnalistę iš posėdžio išvaręs Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis viešai jos atsiprašė savo elgesį pavadindamas dideliu nesusipratimu. Meras tikino visada besilaikantis viešumo principo, o jei informacijos žurnalistai nesulaukia, tai būna tik pavieniai atvejai, nulemti subjektyvių ar objektyvių aplinkybių. Visi mes klystame, bet smagu, kai savo klaidas pripažįstame. Belieka tikėtis, kad Kupiškio rajono mero atsiprašymas taps gražiu pavyzdžiu ir kitiems.
Nes kol kas panašu, kad nuo „naujų mados“ kontroliuoti vietos žiniasklaidą nenori atsilikti ir kai kurie mūsų rajono valdžios atstovai. Praėjusią savaitę mūsų redakcija sulaukė vieno iš Administracijos vadovų priekaištų dėl kritinio pobūdžio publikacijų, neva ne taip žurnalistės parinkto straipsnio pavadinimo bei neprotokoliškai tiksliai pateiktų jo citatų. Savivaldai pasiųsta žinia dozuoti informaciją vietinei žiniasklaidai jaučiama ir bendraujant su Klaipėdos rajono savivaldybės valdininkais. Kyla įspūdis, jog jie mielai pateiktų prašomą informaciją, bet iš aukščiau yra gavę kitokius nurodymus. Todėl paskambinus vieno ar kito skyriaus specialistams, vis sunkiau tiesiai iš jų lūpų išgirsti atsakymus į pateiktus klausimus. Vis dažniau tenka girdėti frazę: „Nežinau, ar galiu apie tai kalbėti. Kreipkitės į Viešųjų ryšių skyrių arba paskambinkite vėliau, aš pasitikslinsiu, kokią informaciją galiu pateikti.“ Nesupraskite klaidingai, aš nekaltinu tų specialistų. Informacijos ribojimo vietinei žiniasklaidai taktika tikrai ne jų sugalvota. Bet tada kyla klausimas, kieno ši iniciatyva? Informacijos dozavimu kaltinti Klaipėdos rajono savivaldybės merą Vaclovą Dačkauską lyg ir būtų neteisinga, nes jis visada labai atvirai bendrauja su žiniasklaida. Tiek man, tiek mano kolegoms meras visada draugiškai atveria savo kabineto duris, o paprašytas komentarų vienais ar kitais klausimais dažnai pats juos surašo ir atsiunčia elektroniniu paštu. Iš laiškų gavimo laiko galima spręsti, jog rajono vadovas bendravimui su žiniasklaida aukoja savo laisvą laiką, mat dažniausiai laiškai iš mero atkeliauja vėlų vakarą arba ankstų rytą.
Kad ir kaip būtų, aišku viena – kova prieš žiniasklaidą tikrai vyksta. Ir tai šią savaitę parodė visa virtinė tiek Vilniuje, tiek įvairių regionų savivaldybėse nutikusių įvykių. Ir, kas liūdniausia, esu visiškai tikra, kad ne vienas skaitydamas apie išpuolius prieš žurnalistus su pasimėgavimu galvojo: „Gerai, taip tiems „žurnaliūgoms“ ir reikia“. Tokia jau mūsų, žurnalistų, dalia, kad nuolat susiduriame su piktais ir nepatenkintais, kad kažką ne taip, ne apie tą ar ne tuo kampu parašėme. Nepatenkintieji dabar trina rankas, kad pagaliau kažkas tuos „žurnaliūgas“ ėmė statyti į vietą. Brangieji, jei ir jūs taip galvojate, tai atsipeikėkite. Mat visi šios savaitės įvykiai sukasi ne apie žurnalistus, bet apie esminius laisvos demokratinės valstybės principus. Kalbame apie mano, tavo ir visų jūsų teisę žinoti, kurios kažkodėl taip bijo biurokratai. Žurnalistų metimas lauk iš viešų posėdžių, „nepriklausomų“ savivaldybių laikraščių leidimas, informacijos ribojimas yra kėsinimasis į pamatines demokratinės visuomenės pagrindus. Jei šiuos kėslus palaikysime – galėsime statyti paminklą ne tik žodžio, bet ir kitoms laisvėms…
