Pamokanti istorija Nr. 2
Humoreska
Atvažiavo suvalkietis į Gargždus ir vėl paklydo. Navigacija spėjo parodyti, kad ieškoma gatvė yra čia pat, ir užstrigo. Išlipęs iš mašinos blaškosi, žvalgosi į visas puses, iš nevilties vos netrypia:
– Na, ir kas čia per miestas!
– Gargždai, – paaiškina jam pro šalį einantis vietinis.
– Pats žinau.
– Tai kodėl klausinėjate?
– Atsiprašau, aš čia pats su savimi kalbu.
– Matosi, kad atvykėlis, – gargždiškis atidžiau nužvelgia keistuolį, – pas mus tokių nėra, iš kur Jūs?
– Aš iš Suvalkijos.
– Rimtai? Praeitą savaitę vienas jūsiškis buvo čia atvažiavęs ir pasiklydęs, visas miestas apie jį ir tešneka.
– Tai aš tas pats ir esu.
– Apsaugok, Viešpatie, ar nerandi, kaip išvažiuoti?
– Buvau išvažiavęs, bet grįžau ir vėl paklydau.
– Jeigu teisingai suprantu, tamstai labai patinka pasiklysti, bet ar verta dėl to belstis į Gargždus. Ar nebūtų paprasčiau į mišką eiti?
– Man nelaimė, o jūs šaipotės. Turiu gyvybiškai svarbų susitikimą, o laiko beliko tik dešimt minučių. Greičiau sakykite, kaip rasti Kęstučio gatvę, duosiu jums eurą.
– Pabandykite duoti.
Suvalkietis bando, bet nepavyksta nė iš trečio karto. Pamato blizgantį eurą ir užverčia piniginę, pamato ir užverčia. Gaila to euro, nors tu ką.
– Klausykite, pone, – šauna šykštuoliui gudri mintis. – Gal pabandome mainus? Aš Jums parodysiu, kur yra Žvejų gatvė, – mosteli jis ranka neaiškia kryptimi, – o Jūs man papasakosite, kaip rasti Kęstučio gatvę. Taip sakant, paslauga už paslaugą. Ir aš eurą sutaupysiu, ir jums mokėti nereikės.
– Gerai, – nesidera vietinis ir ant popieriaus lapo tvarkingai išbraižo gatvių tinklą, tušinuku pažymėdamas judėjimo kryptį ieškomos vietos link. Atiduoda tai atvykėliui ir atsisveikina.
„Šįkart išmaudžiau žemaitį“, – džiūgauja suvalkietis. Paima schemą į rankas, varto ją vienaip ir kitaip, niekaip nesupranta, kur kelio pradžia.
– Pone! – šaukia tolstančiam geradariui, – nesuprantu, iš kurios vietos reikia pradėti važiuoti?
– Iš Žvejų gatvės.
Algimantas VAŠKYS
















