Panoro susigrąžinti prieš 25 metus parduotą garažą
Garažas miesto centre netikėtai tapo ginčo objektu tarp esamų ir buvusių savininkų. Žibalo į ugnį įpylė atsiradusi nauja spyna ant garažo durų ir jas sauganti metalinė tvorelė.
Kažkas užgrobė senutės garažą vidury miesto ir dar metalinę tvorą užtvėrė, kad ji negalėtų savo turtu naudotis – tokį esą skriaudžiamų žmonių pagalbos šauksmą redakcijai perdavė vienas rajono politikas. Ėmus aiškintis šią nekasdienišką istoriją paaiškėjo, jog kartais problemos lygioje vietoje iškyla greičiausiai vien dėl to, kad ne visada bemokame normaliai bendrauti tarpusavyje.
Prisiminė vyro garažą
Kadangi į šią nemalonią abiem pusėms situaciją įtraukti ir niekuo dėti žmonės, jų prašymu, neskelbsime visų šios istorijos veikėjų pavardžių, tik inicialus. 84 metų gargždiškė, buvusi mokytoja A. L. (pavardės redakcijai žinomos – aut. pastaba), praėjus 14 metų po vyro mirties tik šią vasarą ėmėsi pas notarą tvarkytis paveldėjimo dokumentus. Garbaus amžiaus moteriai talkino jos buvusi bendradarbė J. L. su vyru, kurie sakė padedantys vienišai senutei tvarkytis buityje. A. L. po vyro ir sūnaus mirties viena gyvena savo bute. Tvarkydamasi paveldėjimo dokumentus A. L. iš VĮ Registrų centro gavo pažymą, kad jai priklauso ir vyro vardu registruotas 16,67 kv. m ploto 186 garažas P. Cvirkos gatvėje 13A, Gargžduose, paskirtas dar 1980 m. rajono vykdomojo komiteto sprendimu. Šiuo garažu moteris sakė po vyro mirties nesinaudojusi. „Aš jame nieko nelaikydavau, naudojosi tik vyras su savo vairuotoju“, – trumpai tepasakė buvusi mokytoja, kurios sutuoktinis sovietmečiu buvo aukšto rango rajono valdininkas.
Rado svetimą spyną
Vieną dieną kartu su jai draugiška šeima A. L. apsilankė prie garažo P. Cvirkos gatvėje. „Čia buvo daug šiukšlių, garažo durys sutrešusios. Kitą dieną pasikvietėme meistrą, kad pamatuotų ir įdėtų naujas duris. Tačiau po savaitės atėję prie garažo radome ne tik pakabintą naują spyną, bet ir metalinę tvorą užtvertą“, – neslėpė nustebimo garbaus amžiaus moterimi besirūpinanti J. L. Pasak jos, pradėję ieškoti, kas taip pasielgė, išsiaiškino, kad tai padaręs netolimo nuo Gargždų kaimo gyventojas A. K., kuris garažo kaimynams jau buvo sakęs, kad šis statinys strategiškai patogioje miesto vietoje šalia turgaus, prekybos centro – jo nuosavybė.
„Pradėjome ieškoti teisybės, kreipėmės į policiją, apžiūrėjome garažą su apylinkės inspektoriumi. Jis mums sakė: „Jei tai jūsų nuosavybė, plėškit tą spyną šalin ir eikit vidun.“ Mes taip negalėjome, pradėjome ieškoti menamo savininko. Nuvažiavome į jo namus kartu su įgaliotiniu, tačiau A. K. nepasirodė, gal tądien nebuvo namuose. Inspektorius sakė perduosiąs jam mūsų telefono numerį ir sakė laukti skambučio. Tačiau per mėnesį mums niekas nepaskambino, turimų dokumentų neparodė, nenorėjo bendrauti. Tiek metų nenaudojo garažo, o dabar ėmė ir sujudo. Čia svetimo turto užvaldymas, ne kitaip“, – piktinosi garbaus amžiaus buvusiai bendradarbei padedanti J. L.
Mokėjo mokesčius
Jau ne tik iš policijos, bet ir žurnalistų sužinojęs, kad yra kaltinamas pagyvenusios moters turto užgrobimu A. K. neteko amo. „Kaip aš galiu užgrobti savo turtą?“ – stebėjosi vyriškis. Jis papasakojo, jog dar prieš 25 metus garažą įsigijo iš A. L. sutuoktinio. „Pirkau lyg tai už nemažą krūvelę tuometinių laikinųjų pinigų „vagnorkų“. Dar pamenu, kaip kartu su žmonomis šį sandėrį atšventėme pardavėjo namuose. Iki šiol už garažą kasmet mokame žemės nuomos mokestį žmonos vardu“, – sakė A. K., parodęs vieną iš mokestinių kvitų, kuriuos gauna iš Savivaldybės. Tačiau vyras neturėjo daugiau jokių dokumentų, įrodančių, kad jis, o teisingiau jo žmona D. K., kurios vardu garažas buvęs įregistruotas, yra tikroji savininkė. „Jau ieškome prapuolusių dokumentų. Kažkada butas buvo apvogtas, gal tuomet ir dingo tie garažo popieriai. Kreipiausi į notarą, kad patikrintų archyvą. Neįsivaizduoju, kodėl garažas įregistruotas ne mūsų pavarde. Gal kažkokio būtino veiksmo neatlikome po sandėrio? Žinote, darbai, užimtumas, tempas. Man A. L. irgi neskambina, nesiaiškina tiesos. Važiuosiu aš pas ją aiškintis. O kad aš pastačiau tvorelę, uždėjau naują spyną, tai mano nuosavybė, turiu teisę taip elgtis. Kitaip neina nuo „bomžų“ apsiginti, kurie ten šiukšlina. Visi kaimynai žino, kad tai mano garažas, nes ten vaikštau daugiau kaip 20 metų“, – pasakojo vyriškis.
Registro klaida?
Vėliau tikroji garažo šeimininkė D. K. namų archyve pagaliau surado tvarkingai saugomus nuosavybę įrodančius dokumentus: garažo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1991 08 14, techninės apskaitos bylutę ir net visą garažo statybos projektą, perleistą ankstesnio savininko A. L. Už garažą A. L. buvo sumokėta 1 530 rublių. Ant pardavimo sutarties po mėnesio įspaustas antspaudas byloja, kad šis dokumentas buvo įregistruotas Klaipėdos teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro rejestro knygoje.
„Taigi mes viską padarėme gerai, sutartis buvo užregistruota, tačiau vėliau kažkaip į registro duomenis nepateko, tai ne mūsų, o registro klaida“, – sakė D. K. Tačiau ši klaida netrukdo Savivaldybei skaičiuoti garažo žemės nuomos mokesčio – jį šeima tvarkingai kasmet sumoka. „Mums net į galvą nešovė, kad kažkas negerai su tuo garažu. Esame padorūs žmonės, negaliu nė pagalvoti, kad galėtume užgrobti svetimą turtą. Kai sužinojome, kuo esame kaltinami, kelias naktis nemiegojau“, – sakė D. K. Jie su vyru iškart buvo nuvykę į A. L. namus, tačiau senoji moteris neigė žinanti apie garažo pardavimą ir pareikalavo dokumento su jos vyro parašu. „Pasakiau jai: kur jūsų sąžinė – patys pardavėte tą garažą, o dabar norite atsiimti. Dar važiuosime pas ją, parodysime rastuosius dokumentus. Gaila seno žmogaus, ta jos draugė geriau namus aptvarkytų, didelė netvarka ten. Visiems tik turtas rūpi. Tikiuosi, kad pavyks geruoju susitarti, kad būtų perrašyta registro pažyma pagal faktą. Jei ne – teks eiti į teismą. Tačiau dar kartą įsitikinome ir kitiems patariu: saugokime kiekvieną kvitą, kiekvieną popierėlį, jų gali prireikti net ir po 25 metų“, – reziumavo tikroji daug aistrų sukėlusio garažo savininkė D. K.
