Parašiutininkų tradicija – susirinkti Piktožių kaime

Ekstremalaus sporto entuziastas R. Rezgevičius atliko daugiau nei 2 tūkst. šuolių parašiutu.

Piktožių kaime, Dovilų seniūnijoje, Klaipėdos rajone, parašiutinio sporto entuziastas, muzikos mėgėjas klaipėdiškis Robertas Rezgevičius statosi aplinkai draugišką šiaudinį namą. Jam įdomios statybos technologijos, medžiagos, smagu patirti statybos procesą savo rankomis. Tačiau sielą pakylėjančių pomėgių ūkininku tapęs vyras neapleido: dainuoja uostamiesčio chore „Cantare“, sukūrė tradiciją per Jonines savo sodyboje suburti parašiutininkus, juos vaišina paties užaugintų avių mėsos plovu.


Miestietis augina avis ir šparagus
Piktožių kaime, Dovilų seniūnijoje, ūkininkauti pradėjęs ir šiaudinį namą besistatantis klaipėdiškis R. Rezgevičius nustebino savo draugus. „Jie negalėjo suprasti, kaip aš, gimęs ir užaugęs mieste, nematęs kaimo, įkūriau ūkį. Jiems atrodė, jog tai nieko bendro su mano gyvenimo būdu, pomėgiais – muzika, parašiutizmu, fotografija – neturi“, – šypsojosi buvęs popgrupių atlikėjas, vienas iš Klaipėdos parašiutininkų klubo įkūrėjų.
Robertas prisipažino, kad Piktožių kaimą, per keliolika kilometrų nutolusį nuo uostamiesčio, atradęs atsitiktinai, apžiūrinėdamas skelbimus apie parduodamus žemės sklypus. Su žmona užklydęs čia pasiteiravo vietinės gyventojos, kas parduoda ir… susigundė pirkti prie beržynėlio buvusią žemę – pusantro hektaro, o vėliau dar pusę išsiderėjo.
Tapęs dviejų hektarų sklypo šeimininku, miestietis su žmona Neringa pradėjo ūkininkauti. „Pirmiausia atsirado avys ir avidė, kurią pastačiau iš išardyto laivo medinių detalių. Bet paaiškėjo, kad mūsų laikomoms škudėms pastato nereikia – užtenka tik pastogės. Jos visą laiką lauke būna, žiemą į sniegą sukrenta“, – dėstė ūkininku tapęs miestietis.
Šeima buvo sumaniusi auginti šilauoges, tačiau persigalvojo – nedideliame plote pabandė auginti šparagus, o šį pavasarį pasodino daugiau nei hektarą. Iš Olandijos ir Vokietijos parsivežė daigų, bet pasirinko vokišką veislę. R. Rezgevičius džiaugėsi iš Klaipėdos rajono savivaldybės gavęs paramą tvorai įsirengti, kad nuo laukinių žvėrių apsisaugotų. Šį pavasarį šparagus jau parduoda pirkėjams.


Šiaudinis namas – spontaniškas projektas
Piktožių kaime nemažai besikuriančių naujakurių, tačiau šiaudinį namą R. Rezgevičius statosi pirmasis. „Vakarų Lietuvoje nedaug šiaudinių namų – juos statančios bendruomenės kuriasi Vilniaus, Kauno, Ukmergės ir kituose rajonuose. Žmonės vieni kitiems talkina ir mokosi šio amato“, – patikino pašnekovas.
Aplinkos ministerijos atsakingų darbuotojų manymu, šiaudinių namų statyba perspektyvi. Tai atitinka jos tikslą – užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir tolesnį jų gausinimą. Šiaudinių namų statybai naudojami atsinaujinantys, ekologiški ištekliai – šiaudai, molis ir medis.
Jų statytojus vienija ekologiško, tvaraus ir švaraus namo idėjos.
Klaipėdiškis prisipažino svajojęs apie savo namą, tačiau neužklysdavo minčių apie šiaudinio statybą – jį pasirinko atsitiktinai. „Netikėtai viena įmonė pasiūlė pirkti šiaudinio namo karkasą už likutinę vertę, nes užsakovas jo atsisakė. Nupirkau labai pigiai, dabar kainos stipriai pašokusios, – atskleidė R. Rezgevičius. – Žmona pritarė šiam pirkiniui, tačiau teko pakeisti projektą, nes norėjau erdvesnio namo.“
Medinis karkasinis namas, kurio sienos padarytos iš presuotų šiaudų blokų, jau po stogu. „Statau pats, padedamas draugų, bičiulių, senų pažįstamų, prireikia ir pasamdyti meistrų, – kalbėjo pašnekovas. – Pasirinkau skandinaviško tipo namo statybą. Žmonėms keista, kad pastatas pakeltas nuo žemės. Bet tai apgalvota – yra oro tarpas, kurį galima išnaudoti, pavyzdžiui, palindus pravesti papildomą vandentiekio ar kanalizacijos įvadą.“

R. Rezgevičius: „Šiaudų sienos bus tinkuojamos baltu apdailos moliu.“

Aplinkai draugiška statyba
R. Rezgevičius patikino, jog šiaudai – specialistų pripažinta statybinė medžiaga: šiaudiniai namai atsparūs ugniai ir graužikams, didelė šiluminė varža. Apdailai naudos balto molio tinką, o fasadinėms sienoms – kalkinį. „Molis yra akumuliacinė medžiaga“, – kalbėjo pašnekovas.
Stogas uždengtas beasbestiniu šiferiu, kurio pavyko pigiai parsivežti iš Ukrainos.
Statybai pinigų iš banko nesiskolino – stato taupiai ir apgalvotai. Robertas stengiasi gauti kuo pigesnių, bet kokybiškų medžiagų. „Stiklo vatos gavau feisbuko paskyroje paskelbęs, jog renku ją. Klaipėdoje daugiabutį renovuojančių statybininkų paprašiau, kad jie neišmestų vatos likučių į konteinerius, o sudėtų atskirai į krūvą – beliko parsivežti. Taigi neteršiama aplinka, ir man naudinga – vieną grindų apšiltinimo sluoksnį gavau nemokamai, – patenkintas kalbėjo šiaudinio namo statytojas. – Pamatų formoms panaudojau išmestus plastmasinius kibirus – irgi sutaupiau. Iš vieno ardomo grožio salono uostamiestyje parsivežiau elektros laidų, gražių keraminių plytelių.“
Šiaudiniame name irgi bus naujovių: suplanuotas erdves numatyta atskirti netradiciškai. „Tai bus ne sienos, o sunkios medžiaginės užuolaidos – kaip teatre. Dėl garso pralaidumo jos patogiau nei durys, be to, ir ekonomiškiau – nebereikia gaminti sienų, pirkti durų“, – dalijosi patirtimi pašnekovas. Savo svajonių name Rezgevičiai tikisi įsikurti šį rudenį.


Svajonė – parašiutų muziejus
Prieš 25 metus R. Rezgevičius su draugu įkūrė Klaipėdos parašiutininkų klubą ir dirbo instruktoriumi. Ekstremalaus sporto entuziastas atliko daugiau nei 2 tūkst. šuolių parašiutu, bet prieš penkerius metus ištiko nesėkmė. Leisdamasis parašiutu prarado sąmonę ir nusileido magistralės Klaipėda–Vilnius eismo skiriamojoje juostoje – sunkiai susižalojo. Tai įvyko dėl techninės klaidos. Aistringas parašiutininkas ir anksčiau patyrė sužalojimų, kurie nuo rizikingo sporto neatvėsino. „Po šio įvykio medikai mane „nurašė“ – išmetė iš dangaus. Porą metų depresija kankino, bet nuvažiavau pas sostinės kardiologus, kurie įvertinę mano būklę pasakė, jog galiu skraidyti. Pernai rudenį vėl padariau tris šuolius parašiutu“, – džiaugėsi R. Rezgevičius.
Aistra ekstremaliam sportui tarsi užkoduota šeimos genuose. „Įdomūs mūsų gyvenimai, – kalbėjo Robertas. – Mano tėvelis Stanislovas Rezgevičius, buvęs legendinio „Nerijos“ ansamblio trombonininkas, vėliau garsėjęs nuotaikingais vaidmenimis Klaipėdos muzikiniame teatre, ir įpusėjęs aštuntą dešimtmetį skraido parasparniu. Jaunystėje jis su mama susipažino sklandymo klube ir abu sklandė, taip pat išbandė šuolius parašiutu.“
Roberto mama Irena Rezgevičienė pasuko į kino ir televizijos industriją. Jos darbas turėjo įtakos formuojantis sūnaus asmenybei. „Turėdamas galimybę peržiūrėti gausybę filmą, svajojau išgyventi daugybę gyvenimų – norėjau tapti aktoriumi“, – prisipažino pašnekovas. Šios profesijos nepasirinko, bet įkvepiančių veiklų jis nepristinga.
Į savo sodybą Piktožių kaime R. Rezgevičius per Jonines kviečia parašiutininkus. Šalia esančiame lauke jie nusileidžia iš nedidelio lėktuvo, su šeimininku verda plovą iš jo ūkyje užaugintos avies mėsos.
Robertas svajoja čia įkurti parašiutų muziejų, nes tokio nėra ne tik Lietuvoje. „O juk viskas keičiasi ir šioje srityje – parašiutinė technika, rūbai. Būtų gerai įkurti edukacijos centrą, apimantį ir karinį, ir civilinį parašiutizmą“, – svajonę atskleidė R. Rezgevičius.


Virginija LAPIENĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių