• 10 rugpjūčio, 2022
|

Pasiklydęs anglų seteris iš Ispanijos trims šeimoms tapo kalėdiniu stebuklu

Džiugus atsisveikinimo vakaras Alinos (kairėje) ir Gedimino Dromantų (šalia sūnus Algirdas, dukra Evelina) namuose. Kartu su visų nuglostytu Fastu – jo šeimininkas J. Mato ir Ž. Ilginienė. Šią akimirką įamžinusi Katryna liko už kadro, o tėtis Valdas negalėjo dalyvauti vakarienėje, nes buvo išvykęs. Abi šeimos sakė, kad J. Mato šeima laukiama jų namuose.

Maciuitiškių Žilvijos ir Valdo Ilginių bei skomantiškių Alinos ir Gedimino Dromantų šeimos gal niekada ir nebūtų susėdusios prie bendro vakarienės stalo, jei ne ispanas Jose Mato. Iš tiesų šioje istorijoje ypatingas vaidmuo tenka jo medžiokliniam šuniui Fastui, pasiklydusiam keliasdešimt kilometrų nuo mūsų rajono ribos per slankų medžioklę spalį ir stebuklingai atsiradusiam daugiau nei po mėnesio. Abi minėtos šeimos padarė viską, kad surastų paklydėlio šeimininką ir sugrąžintų seterį Fastą namo.

Paieškos pradžia sudėtinga
„Vieną dieną netoli mūsų namų pamačiau lakstantį nematytą šunį. Jis buvo su antkakliu. Pirma mintis – tai kurio nors naujo kaimyno šuo“, – istorijos pradžią prisiminė Ž. Ilginienė. Kai šunį pamatė ir kitą, ir dar kitą dieną, pasakė dukrai Katrynai, kad paskelbtų apie jį feisbuke. Maciuičių bendruomenės feisbuko paskyroje žinia apie paklydėlį jo šeimininko nepasiekė, tačiau ja medžiotojų forumuose pasidalijo skomantiškė A. Grigaitytė-Dromantienė, priklausanti „Veiviržo“ medžiotojų būreliui, nes pamatė, kad šuo medžioklinis ir su medžioklėse naudojama navigacija. Gražaus šuns nuotraukos feisbuke patraukė ne vieno dėmesį ir atsirado „globėjų“. „Atsakiau, kad nesiekiame šuns „įvaikinti“, norime surasti šeimininką“, – savo tikslą jiems paaiškino Alina. Skomantiškė kreipėsi ir į pažįstamus medžiotojus teiraudamasi, gal jie žino, kieno šuo. Bandė susisiekti su slankų medžiotojus vedžiojančiais žmonėmis, nes buvo įsitikinusi, kad tai ne lietuvių medžiotojų šuo, kadangi lietuviai dažniausiai medžioja su laikomis, spanieliais, terjerais.
Po poros dienų Alinai paskambino lietuviškai kalbantis italas ir pranešė, kad šuns šeimininkas – neseniai Lietuvoje medžiojęs ispanas. „Tada su manimi susisiekė Jose Mato iš Šiaurės Ispanijos. Pasakė, kad šuns vardas Fastas, paprašė jį pagauti ir padėti parsigabenti į Ispaniją“, – pasakojo Alina. Vos sužinojusi apie šuns šeimininką jo prašymą perdavė Žilvijai. Prireikė ir gudrybių, ir kantrybės, kol ji su dukra Katryna ir vyru Valdu po ilgų bandymų šunį įviliojo į voljerą. Kad gaudymo „operacija“ sėkminga, tuoj pat Katryna pranešė Alinai, o ji ėmėsi kitų reikalų. „Sutariau su šunų veisėjais, kurie parsiveža iš kitų šalių šunis arba patys juos siunčia į kitas šalis, kad gruodžio 8 d. šuniuką paims ir nugabens į Ispaniją šeimininkui, bet reikėjo šuns dokumentų“, – seterio grąžinimo plano detales dėliojo Alina. Ispanas dokumentus atsiuntė, tačiau šuo antrą naktį iššoko iš voljero ir vėl dingo. Artėjo šalčiai. Nors Fastas pasirodydavo netoli maciuitiškių namų, arti nieko neprisileido net viliojamas paukštienos gabaliukais ir šaukiamas vardu. Tuo metu Fasto šeimininkas Alinai atsiuntė garso įrašą, kurį Žilvija su Katryna paleido per kolonėles. „Išgirdęs, kad jį šaukia šeimininkas, Fastas sukluso, aš pašvilpiau medžiokliniu švilpuku – irgi reagavo, pradėjo loti, atbėgo arčiau, bet vis tiek laikėsi nuo mūsų 20–50 metrų atstumu. Pagaunamas, juo labiau, kad kartą jau buvo uždarytas, nebesileido“, – apie pažintį su ispano seteriu pasakojo Alina. Šuns šeimininkas nusprendė nieko nebelaukti, atskristi ir pats parsigabenti savo augintinį.

Asmeninio archyvo nuotr.: pasiklydusio medžioklėje anglų seterio Fasto susitikimas su šeimininku Jose Mato, praėjus daugiau nei mėnesiui po išsiskyrimo Lietuvoje.

Jaudinantis susitikimas
Daugiau kaip mėnesį Fastas klaidžiojo tai Lyverių soduose, tai Maciuičiuose. Nors savo geradarių paklydėlis neprisileido, vis dėlto laikėsi netoli jų, ėdė duodamą maistą, o atėjus šalčiams susidraugavo su Ilginių kalyte Bora ir kelias naktis nakvojo kartu su ja. Tai rodė pėdsakai sniege.
Praėjusį antradienį J. Mato atskrido į Vilnių, o trečiadienio ryte susitiko su Alina Gargžduose. „Nuvažiavome į Maciuičius pas Ilginius. Vos ispanas sušvilpė medžiokliniu švilpuku, šunelis išgirdo ir pradėjo artėti prie mūsų. Pamatęs šeimininką krito ant žemės tarsi klausdamas, ką aš padariau, kad tu mane palikai. Kaip nusikaltęs vaikas“, – pasakojo Alina, sujaudinta susitikimo scenos. Džiaugsmo ašaras braukė ir Žilvija su Katryna. Šeimininkas glostė savo Fastą ir buvo patenkintas, kad jis puikios psichinės ir fizinės būklės. Tie, kurie matė šį anglų seterį, galbūt nerimavo, kad jis išbadėjęs, nes liesas, tačiau, kaip aiškina medžioklinių šunų žinovai, šie šunys yra tokios natūros – net šonkaulius galima suskaičiuoti. Slankas netoli Švėkšnos apie dešimt dienų medžiojęs Fasto šeimininkas pasakojo, kad Ispanijoje medžioti paukščių jis eina 4 kartus per savaitę ir su šunimis sukaria apie 20 kilometrų, todėl augintiniai yra sportiški, be to, jie maitinami specialiu maistu. O pasibaigus medžioklei pirmiausia pasirūpinama šunimis, tik tada medžiotojas eina ilsėtis. K. Ilginytei įspūdį paliko pasakojimas ir parodytas filmas apie paukščių medžioklę. „Šunelis aptinka paukštį ir už dviejų metrų tupi laukdamas šeimininko. Tada jis duoda šuniukui ženklą. Šis pabaido paukštelį, ir medžiotojui belieka nusitaikyti, – pasakojo Katryna. – Mūsų svečias sakė, kad Ispanijoje slankų mėsa – delikatesas. Lietuvoje medžiojamų paukščių koncentracija didesnė, todėl ispanai ir italai kasmet atsiveža į Lietuvą mokyti savo jaunus medžioklinius šunis.“ Lietuvoje slankų, tilvikinių šeimos paukščių, medžioklė vyksta nuo rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 30 d.


Asmeninio archyvo nuotr.: „Kartais būna tokių istorijų, kurių neužfiksuoji, paskui gailiesi, o žmonės negali patikėti, kad taip buvo, todėl ir nusprendėme viešai pasidalinti“, – prisipažino K. Ilginytė. Šalia Katrynos – Bora, kurią J. Mato pavadino savo seterio antrojo gyvenimo mama, nes per šalčius ji priglaudė nelaimėlį savo guolyje.

Laiminga pabaiga
Susigrąžinęs Fastą ir nupirkęs transportavimo dėžę, kad šuo prie jos priprastų, ispanas J. Mato porai dienų apsistojo Šarkiškiuose, A. Grigaitytės-Dromantienės ir Gedimino sodyboje. „Nusprendžiau svečiui aprodyti „Veiviržo“ būrelio medžioklės plotus ir pasidžiaugiau, kad šalia yra gražus Švėkšnos miestelis. Ispanas atpažino, kad čia būdamas prarado ryšį su Fastu. Tikėtina, kad šuo dingo žymiai toliau nei gali atrodyti, apie 40 km nuo Ilginių Maciuičiuose namų. Kodėl taip atsitiko? Gal navigacija nebuvo gerai sugeneruota“, – svarstė Alina. Kaip pasakojo J. Mato, navigacija veikia 20 kilometrų spinduliu, o čia ryšys dingo vos už dviejų kilometrų. Kad praėjus tiek laiko Fastas galėtų būti gyvas, šeimininkas nebesitikėjo, nes žinojo, jog Lietuvoje yra vilkų, kurie gentainio nepasigailėtų, taip pat lūšių. Medžiotojai ten, kur į medžioklę išleidžia šunis, palieka kokį drabužį, kad šuo sugrįžtų į tą vietą, jei pasiklystų. Ispanijoje priimta palikti skrybėlę. Deja, šeimininko skrybėlė Žemaitijos miške nepadėjo sugrįžti Fastui, tačiau padėjo neabejingų žmonių gerumas. Dvi vieną kitos nepažinojusias šeimas suartino bendras tikslas – surasti besiblaškančio paklydusio šunelio šeimininką. Tiek Alina, tiek Žilvija su Kat­ryna džiaugėsi, kad ši istorija parodė, kiek daug žmonių rūpinosi, kad Fastas nealktų ir grįžtų namo. Lyverių sodų gyventojai informuodavo, kur šunelį matė, į kurią pusę ryte nubėgo…
„Visuomenė gana priešiška medžiotojams, tačiau pagalvokime, ar nemylintis savo šuns žmogus būtų skridęs 3 500 kilometrų jo parsigabenti?“ – retoriškai klausė Alina.


Džiugios dviejų šeimų vakarienės kartu su ispanu J. Mato, kalėdinės vienų ir kitų dovanos, tris šeimas sujaudinęs kalėdinis stebuklas ir, atrodo, šioje laimingai pasibaigusioje istorijoje būtų galima dėti tašką. Praėjusio penktadienio ankstų rytą medžiotojas su savo šuneliu išvažiavo į Vilnių. Sutarusios, kad praneš, kaip sekėsi skrydis namo, abi šeimos sulaukė neramios ispano žinutės apie tai, kad lėktuvas iš Vilniaus vėlavo daugiau nei valandą ir, likimo ironija, Fastas liko Frankfurte, nes jo nespėjo pargabenti į kitą lėktuvą. Vis dėlto vėliau visi atsikvėpė: šunelis į Ispaniją parskrido kitu reisu ir pagaliau šeimininkas su Fastu grįžo namo į San Sebastianą.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Katrynos ILGINYTĖS asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių