Pedagogė, pradėjusi gyvenimą sau

Kiekvienas žmogaus gyvenimo laikotarpis gražus. Tačiau morališkai ne visi esame pasiruošę būti pensininkai, nelinkę atskleisti savo amžių, išeiti iš darbo. Net gražius lietuviškus, dar iš vaikystės girdėtus senelį ir senelę pakeitėme tarptautiniais senjoru ir senjore, lyg pagyvenusius žmones bijotume įskaudinti, lyg pensinis amžius – ne galimybė įgyvendinti svajones, aplankyti norimą šalį, skaityti knygas, kurioms vis stigo laiko, įsilieti į vietos bendruomenę ar pradėti verslą, o gėda. Tik savo amžių suprantantis žmogus geriau jaučiasi, yra sveikesnis ir laimingesnis.

Suplanuotos minutės

Veikli, energinga, besišypsanti, kupina sumanymų buvusi „Vaivorykštės“ gimnazijos matematikos mokytoja metodininkė Janina Skulskienė džiaugiasi prasminga senjoryste ir prisipažįsta, jog nebenorėtų kasryt skubėti į darbą.

Janina – aktyvi Klaipėdos rajono TAU studentė, Dvasinio tobulėjimo ir psichologijos fakulteto dekanė ir net tarybos pirmininkė. Šiemet, baigusi vienas studijas, jau planuoja lankyti Fizinio aktyvumo ir sveikos gyvensenos fakulteto paskaitas.

Sukaupusi 46 metų darbo stažą, mokytoja ketvirtus metus rytą pradeda neskubėdama.

„Dabartinį gyvenimo etapą vertinu gerai. Esu laiminga, nes darau, ką noriu ir kada noriu. Kol sveikata leidžia, viskas man gerai. Džiaugiuosi, kad nereikia skubėti, bet paprastai keliuosi 6–6.30 val. – tada diena ilgesnė. Rytas prasideda stikline šilto vandens su cit­rina, neskubėdama pasimėgavusi vonia išgeriu sveikuoliškos arbatos. Kasdien skiriu laiko tvarkymuisi, po to darausi rytinį vaisių kokteilį. Apie 10 val. – kavagėris. Be galo smagu, nes visada turiu su kuo išgerti puodelį kavos ir paplepėti. Šalia gyvena nuostabūs kaimynai, net jaunystės draugė persikėlė į mūsų namą. Kasdien einu pasivaikščioti, gydytojai rekomendavo 3–5 km nueiti. Apie 11 val. pradedu ruošti pietus“, – kasdienius užsiėmimus vardijo moteris.

Lieka laiko Janinai paskaityti knygas, pažiūrėti gerą laidą ar filmą, giedoti Gargždų bažnyčios chore. Nors, kaip sako pati, yra prisirišusi prie namų, ji visada laukia vasaros. Kasmet važiuoja į moksleivių poilsiavietę „Žilvitis“, kur po darbų mėgaujasi jūra ir vaikšto smėliu su lazdomis.

Kai ateis laikas

„Manęs iš darbo niekas nevarė, galėjau dirbti, – apie sprendimą išeiti į užtarnautą poilsį pasakojo J. Skulskienė. – Buvau kolegoms pasakiusi, jog išeisiu, kai ateis laikas. Dar 5 metus dirbau būdama pensijoje, nes tėvai ir auklėtiniai prašė pabūti, kol jie baigs 12 klasę. Pagrindinė priežastis – sveikata, laukė širdies operacija. Pajutau, jog nebegaliu tiek judėti, kiek norėčiau, nebegaliu su auklėtiniais žaisti kvadrato. Nebesijaučiau pilnavertė auklėtoja.“ Mokytoja prasitarė, jog ne visi kolegos suprato, kodėl ji turinti su auklėtiniais žaisti kvadratą.

J. Skulskienė gimnazijoje, kurioje dirbo nuo jos atidarymo, išleido dvi laidas. Pasakojo esanti labai laiminga, nes ją supo geri vaikai. Ir dabar auklėtiniai užbėga į svečius, pasikalba sutikę gatvėje, kviečia mylimą auklėtoją į susitikimus. Kitąmet laukia pirmosios laidos susitikimas po 20 metų.

Statusas – nepartinė

Kuriozinių situacijų J. Skulskienės gyvenime netrūko. Matematikos mokytoja metodininkė per savo paskutinį skambutį Skuodo rajono Barstyčių vidurinėje mokykloje taisėsi iš dvejeto. Kol visi išsipustę laukė šventės, Janina įrodinėjo matematinės indukcijos metodą. „Įrodžiau, uždavinius sprendžiau puikiai, tiesiog buvau aktyvistė, ir po visuomeninio darbo nelikdavo laiko ne tik teoremų įrodymui, bet ir miegui“, – prisiminė mokytoja.

Studijos Vilniaus pedagoginiame institute taip pat nepraėjo sklandžiai. Įstojusi į fiziką, po metų turėjo persivesti į neakivaizdines matematikos studijas, nes lėšų buvo tik vienam kursui, o neakivaizdžiai fizikos nebuvo. Mokytoja prisiminė savo matematikos dėstytojo, profesoriaus iš Kretingos a. a. Vytauto Liutiko žodžius, jog kraštiečiui nemokėti matematikos – gėdų gėda.

Daugelį metų dirbusi pionierių vadove, Janina niekada nebuvo komunistų partijos narė. Dėl to net buvo paprašyta išeiti iš darbo I vidurinėje mokykloje. Aktyvią pionierių vadovę pasikvietė Gribžinių mokyklos direktorė Laimutė Sorakienė, nepabijojusi rajono partijos pirmojo sekretoriaus Vlado Sturio sprendimo. Ji sugebėjo įrodyti, net gauti iš aukštesnės valdžios atsakymą, jog nebūtina būti partijos nare dirbant pionierių vadove. „Man partinių apdovanojimų nereikėjo, tiesiog dirbau mėgstamą darbą. Iš vaikystės prisimenu, jog mama neleido mums stoti į pionierius, nors mokytojai ilgai į namus atėję įkalbinėjo. Konfliktavo ir tėvas su vietos partine valdžia. Saugau pionierišką kaklaraištį su vaikų palinkėjimais, bet partijai niekada nepriklausiau“, – kalbėjo ugnelės akyse nepraradusi Janina.

Nuotr.: buvę auklėtiniai dažnai aplanko mylimą auklėtoją. Kitąmet laukia pirmosios laidos susitikimas po 20 metų.