Pikteikių žmonių meilė savo kraštui

S. Kuprelio sodyboje esantys monumentai garsina kaimą.

 

Unikaliame gamtos kampelyje palei Minijos upę įsikūręs vienkieminis-gatvinis Pikteikių kaimas Vėžaičių seniūnijoje turtingos istorijos. Jis tarsi alsuoja poezija: miškas, kelias, upė. Įspūdingas kraštovaizdis – didžiausia šio kaimo trauka. Ir senbuviai, ir naujakuriai liudijo savo meilę jam, tačiau raukėsi, kad nuostabiame gamtos prieglobstyje esančioje gyvenvietėje šiltuoju metu dulka vieškelis.

S. Grikštienė: „Pikteikiuose – ramybė sielai.“Garsina dvi kompozicijos

Tyla ir ramybė gaubia kaimą šiuo metu. Pirmasis sniegas, šykščiai nubalinęs žemę ir medžius, neištirpo ir po vidurdienio. Pėdos baltoje paklotėje bylojo kaimą esant gyvą. Tačiau kai kuriose sodybose durys neatsivėrė – jaunesnieji gyventojai išvykę į darbą Gargždų krašte (iki jo centro – 11 km) arba į Kretingą – 15 km.

Žemės ūkio čia nebelikę, bet karvę dar gali pamatyti. Tereikia užsukti pas Ireną Janiną Kuprelienę. Našlė gyvena šimtametėje sodyboje, būste šalia mirusio vyro brolio Stasio Kuprelio. Šis savo giminės sodyboje pastatė du monumentus. Viena kompozicija skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti ir šeimai pagerbti, o kita – trys kryžiai ir rūpintojėlio skulptūra – šeimai, kaimui ir Lietuvai. Praėjusio šimtmečio pradžioje šioje sodyboje veikė malūnas ir kalvė – svarbūs ano laiko gamybos objektai ne tik šiam kaimui.

Bet nepavyko susitikti su šeimininku, dienas leidžiančiu ligoninėje. Kaimynas Pranciškus Brauklys pagarbiai šnekėjo, kad Stasys garsina savo sodybą, taip pat ir Pikteikių kaimą. Vasarą jis sukviečia savo giminę ir kaimynus, anot Pranciškaus, išbudina kaimą. Nepravažiuoja prošal turistai, neužsukę čia. Jie ne tik apžiūri monumentus, bet ir nusifotografuoja.

Tai patvirtino ir I. J. Kuprelienė. „Vasarą čia gera. Gali iš mūsų trobos per langą meškerioti: išmeti meškerę į upę…“ – šypsojosi moteris. Prie Minijos prabėgo visas jos gyvenimas: buvo ištekėjusi už kaimyno. Viena iš nedaugelio kaime ji laiko karvę ir veršelį. Ir jautį šiemet pardavusi. „Neišgyvenu iš 120 eurų pensijos, – nelinksmai ištarė pašnekovė. – Bet ir nepatinka parduotuvėje pirktas pienas – net mano katinai jo nelaka.“ Anot jos, čia karvę laiko dar viena šeima, iš pieno spaudžia sūrius. Anksčiau buvo daugiau jų gamintojų, taigi Pikteikiai ir sūriais garsėjo.

I. J. Kuprelienei mielas gimtasis kaimas. „Čia draudžiamos naujos statybos, – aiškino ji. – Draudžiama ir šiukšlinti, bet vasarą Minijoje „bambaliai“ plūduriuoja baidarininkams praplaukus. Ir pakrantės būna prišiukšlintos.“

Sodybose – tikėjimo simbolis

Beveik kiekvienoje senoje sodyboje pasitinka kryžius. Jis stūkso ir P. Brauklio kieme. „Tai mūsų tikėjimo simbolis, – ištarė 82-ejų metų senolis. – Turime garbinti Kristų, bet dabar žmonės nutolę nuo tikėjimo.“

P. Brauklys: „Nekeisčiau kaimo į miesto skruzdėlyną.“Pikteikiai priklauso Mikoliškių parapijai. Sekmadienį važiuodamas į bažnyčią Pranciškus susitinka su kaimynais. Jis prisipažino esąs vienas iš vyriausių kaime. Vyriausių gyventojų – sutuoktinių poros – troba tuščia – jie buvo ligoninėje.

Savo šviesiuose, jaukiuose namuose P. Brauklys gyvena vienas. Daugiau nei prieš metus jis palydėjo amžinybėn žmoną Rūtą. Šviesaus atminimo R. Brauklienė buvo giliai tikinti, mielaširdinga, pedantiškai tvarkinga ir gamino sūrius, apie kuriuos garsas sklido toli už kaimo.

Pranciškus įsikūrė Pikteikiuose pokariu, vedęs kalvio dukrą. „Man kolūkio pirmininkas leido čia statytis trobą sakydamas, jog prie Minijos nebus melioracijos. Pasistatė ir Kondrotai“, – pasakojo senbuvis.

Pikteikių kaimo teritorija patekusi į Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinį, todėl gyventojai dabar patiria kai kurių nepatogumų: statyti galima tik ant senų pamatų. Taigi dabar seni pastatai restauruojami arba kuriamasi ant buvusių pamatų. P. Brauklys pasakojo, kad prie pat kelio nusipirkęs sodybą savininkas ketino trobą patraukti tolėliau, tačiau neleido, ir ši baigia nugriūti. Pikteikiškis pasidžiaugė, jog kaimynystėje, rajono paribyje, senoje sodyboje įsikūrusi jauna Lukauskų šeima ją atgaivino.

Septintą dešimtmetį Pikteikiuose gyvenantis Pranciškus prisipažino, kad kaimas tapo savas. „Čia ramu, gera, jokių nelaimių nenutinka“, – šypsojosi jis.

Iš kur kilęs šio kaimo pavadinimas?

„Nesame išsirokavę su senbuviais, iš kur kilęs Pikteikių kaimo pavadinimas, bet piktų žmonių čia nėra“, – patikino P. Brauklys.

Poeziją dusina žvyrkelis

Grikštų sodyboje gyvena kelinta karta. „Niekur iš čia nenorėjo keltis mano vyras, – kalbėjo Snieguolė Grikštienė, jaukiuose namuose ant stalo šviečiant žvakei. – Todėl pasistatėme namą ant senų buvusio pastato pamatų, nors buvo galimybė įsikurti Gargžduose.“

Iš pradžių jauna šeima ūkininkavusi, kaip ir kitos. Padėdavę vieni kitiems žemės ūkio darbuose. Dabar tik daržovių užsiauginama.

Snieguolė prisipažino, jog per 20 metų šis kampelis jai tapo mielas. „Ramybė sielai. Gal kitiems reikia miestietiško šurmulio, o man – ne“, – kalbėjo moteris. Ji pasakojo, kad kaimynystėje taip pat įsikūrusi jauna Norvilų šeima. Taigi kaimas nėra senstantis. Pasak pašnekovės, tuščia stūkso tik viena sodyba. Pikteikių kaimo žmonių nepasitenkinimas kyla dėl vieno dalyko, ir tai tik vasarą.

Iš tiesų kaimas tiesiog alsuoja poezija: miškas, upė, kelias… Bet pastarasis, rajoninės reikšmės žvyrkelis, vasarą dusina žmones. Dulkių stulpai kyla baidarininkams riedant į savo pamėgtas vietas. Pikteikiškiai raukosi: žvyrkelis neprideda kaimui patrauklumo. S. Grikštienės nuomone, baidarių verslu užsiimantys verslininkai turėtų vasarą laistyti kelią.

O žmonės čia geri, be piktumo. „Kaimo pavadinimas neatitinka realybės“, – tvirtino Snieguolė.

Sentimentų gimtajam kaimui negailėjo ir P. Brauklio duktė gargždiškė D. Žvirzdinienė: „Labai gražioje, įdomioje vietoje gyvename – važiuojant į Pikteikius savo vaikams visada primenu.“ Pasak jos, kaimas netuštėja, tik gyventojai keičiasi.


  • Vėžaičių seniūnijos duomenimis, gyvenamąją vietą čia deklaravę 58 gyventojai.
  • Pikteikiuose rastas gludintas akmeninis laivinis kovos kirvis byloja šioje teritorijoje žmones gyvenant nuo neolito laikų. Vėlesniuosius mena išlikusios XVI–XIX a. kapinaitės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių