Po nelengvo apsisprendimo – pražydęs Neringos pasaulis
Tautodailininkė floristė Neringa Šimašiutė-Intienė, į šalį pastūmėjusi širdžiai mielą užsiėmimą, dabar su mylimuoju Gediminu augina pirmagimius dvynukus, neseniai sulaukusius pirmojo gimtadienio. Atsidavimas ir meilė išsvajotiems kūdikiams užgožia mamos netekties skausmą. Per pastaruosius kelerius metus moters gyvenime netrūko džiaugsmo, bet ir liūdesys neaplenkė. Neringa laukia jausmų proveržio, kurie išsilies eilėmis ir suguls į pirmąją poezijos knygą.
Gražiausi žiedai – pirmagimiai
N. Šimašiutė-Intienė, kilusi iš Šukaičių kaimo Veiviržėnų seniūnijos, prieš keliolika metų apsigyveno Gargžduose. Menine gyslele apdovanotą moterį traukė gėlės – žavėjo jos sukurtos floristinės kompozicijos. Neringa surengė jų parodas Gargžduose, Klaipėdoje. Ji kūrė paveikslus ir koliažus, kuriuos taip pat eksponavo parodose. Žinoma floristė įgijo tautodailininkės statusą. Ji nuo vaikystės kitokiu žvilgsniu žvelgė į pasaulį ir tie pastebėjimai liejosi eilėmis. Prieš 6 metus Neringa interviu „Bangai“ patikino, jog be gėlių ir poezijos neįsivaizduoja savo gyvenimo. Bet tada subyrėjo jos šeiminis gyvenimas, trukęs 15 metų. Neringa išvyko į uostamiestį, kur prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
Neringa neslėpė nuostabos sulaukusi „Bangos“ korespondentės skambučio. Ji prisipažino, jog tai buvusi paskata stabtelti ir pažvelgti į prabėgusį laiką, susimąstyti, kaip pasikeitė jos gyvenimas. „Šešeri metai, atrodo, nedidelis laiko tarpas, tačiau mano gyvenime jie buvo kone lemtingiausi. Pavadinčiau tai augimo ir tobulėjimo metais. Įvyko labai didelė transformacija tiek mano asmeniniame gyvenime, tiek ir kūryboje. Ji tapo gilesnė, brandesnė, jai teko augti kartu su manimi“, – atskleidė buvusi gargždiškė. Šiuo metu ji atitrūkusi nuo gėlių, nes namie augina du gražiausius žiedus – savo pirmagimius dvynukus Odrę ir Kristijoną. Nelengvoje kasdienybėje stengiasi rasti valandėlę kitą kūrybai: jei ne paveikslui ar gėlių kompozicijai, tai žaislo nėrimui ar maisto gamybai. „Man to gyvybiškai reikia. Tai ir savotiška terapija, padedanti atitrūkti nuo buities, ir geriausias vaistas nuo blogos nuotaikos, – prisipažino pašnekovė. – Poezija taip pat gyva, tik, žinoma, būna tylos dienų, o kartais net mėnesių. Tyloje taip pat atsiranda daugiau išminties ir gilumo. Manau, kad per tą laiką poezija taip pat ūgtelėjo. Bet tegul sprendžia tie, kurie skaito mano eiles“, – dėstė Neringa.
Iširus šeimai – nauja meilė
Moteris prisipažino, kad pasiryžimas keisti gyvenimą buvo jos iniciatyva. „Nėra čia kuo didžiuotis: šeimos ardymas po tiek metų – menkas žygdarbis, tačiau tai atrodė geriausia išeitis. Seniai nieko nekaltinu ir nesigraužiu. Mes labai gražiai išsiskyrėme tai visiems buvo netikėta žinia. Iki šiol gerbiu ir nė vieno blogo žodžio nepasakysiu apie žmogų, su kuriuo praleidau labai daug gražių metų. Bet mūsų laikas kartu baigėsi. Aš visada savo dvasia buvau pakilusi virš žemės, – atskleidė Neringa. – Laikui bėgant skyrėsi požiūriai ir teko nuspręsti, ar kažką keisti, ar palikti viską kaip yra. Aš pasirinkau sunkesnį variantą. Meluočiau, jei pasakyčiau, kad buvo lengva.“
Iširus santuokai nuošalėje liko daug mylimų žmonių, bet, anot moters, reikia suprasti, kad jei nori iš esmės viską pakeisti, vieną dieną turi jiems nebeskambinti. Buvo laikas, kai ji jautėsi kaip paukštis be lizdo, mokėsi iš naujo skristi, klupo ir kėlėsi. „Bet viskas, net patys blogiausi sprendimai, situacijos, sutikti žmonės buvo mano pamokos“, – patikino pašnekovė.
Lemtinga pažintis, apvertusi Neringos gyvenimą, įvyko netikėtai. „Susipažinus su vaikų tėvu viskas riedėjo nesustabdomai – abu skubėjome gyventi ir atsigriebti už prarastus metus. Kalbėjom ta pačia kalba ir tylėjom apie tą patį. Netgi mūsų gimtadieniai tą pačią dieną. Beje, jis irgi kurį laiką buvo vienišas po nesėkmingai susiklosčiusios santuokos. Tiesiog buvome apsisprendę ir žinojome, ko norime. Iš mano sutiktų vyrų jis skyrėsi dvasiniu pasauliu, vertybėmis ir visada suprato mane“, – dėstė Neringa.
Todėl netrukus jos pirštą papuošė sužadėtuvių žiedas. Nepraėjus nė pusmečiui atšventė vestuves, pradėjo kalbėti apie vaikus.
Dvigubas stebuklas
N. Šimašiutė-Intienė įsitikinusi, kad likimas žmones suveda tik tada, kai jiems reikia susitikti, arba išskiria, kai reikia pasukti skirtingais keliais. „Priešingu atveju mes nebeaugame. Tik sutikę tinkamus žmones šalia jų tobulėjame, siekiame savo tikslų ir svajonių, – įsitikinusi Neringa. – Vaikų tema mano gyvenime – skaudi patirtis. Labai norėjau jų, deja, tai buvo itin ilgas kelias – negalėjau susilaukti natūraliai. Po dviejų nepavykusių pagalbinio apvaisinimo procedūrų dar pirmoje santuokoje buvau susitaikiusi, kad man neskirta tapti mama. Bet sukūrus naują šeimą mano vyras primygtinai įkalbinėjo, kad reikia pabandyti. Pasitikėjau juo kaip mediku, partneriu ir mylimu vyru. Buvom pasiruošę bet kam, ir, žinoma, tikėjomės geriausio. Daug nerimo, tikėjimo ir vilties, deja, ir vėl nieko. Tačiau sau pasakiau, kad tebūnie dar kartą ir, jei nepavyks, žinosime, kad viską padarėme.“
Ir pagaliau po 13 metų laukimo iš ketvirto karto pavyko. Bet nėštumas taip pat buvo sunkus – kaip linksmieji kalneliai neleido atsipalaiduoti: pusę nėštumo – gulimas režimas, tačiau ir tai nepadėjo. Odrė ir Kristijonas taip veržėsi į šį pasaulį, kad gimė trimis mėnesiais anksčiau. Svėrė vos po 900 gramų. „Su neišnešiotais naujagimiais apsigyvenau Kauno klinikose ir kas dieną meldžiausi taip, kaip niekada gyvenime nemokėjau. Kiekvienas priaugtas gramas buvo didžiausia pergalė. Dėl pandemijos niekas mūsų negalėjo aplankyti, – kalbėjo Neringa. – Šalia mirė kūdikis, tuoj į jo vietą atvežė kitą stiklinį namelį – taip vadinome inkubatorius, kuriuose prijungti prie gyvybę palaikančių laidelių gulėjo mūsų vaikai. Beveik po 3 mėnesių laukimo ir nerimo, kūdikiams priaugus beveik po du kilogramus, išvažiavome namo. Negaliu apsakyti, ką tada jautėme.“
Neringa prisipažino, jog žiūrėdama į lovelėse gulinčius kūdikius kartais negalėjo patikėti, kad tai jų vaikai, kad pagaliau išsipildė karščiausia gyvenimo svajonė juos turėti. „Buvau išvargusi ir išsekusi, bet namuose jau buvome dviese – savo vaikais rūpinomės abu su vyru. Jis maitino, prausė, nors šie dar nesvėrė nė trijų kilogramų, kartais mane pamokydavo, nes aš pirmą kartą tapau mama, o jis iš pirmos santuokos turi sūnų“, – atskleidė laiminga mama.
Atvira kūrybai ir svajonėms
Nespėjus įsijausti į tėvų rolę, smogė skaudi žinia. Po ilgos kovos su sunkia liga šiemet mirė Neringos mama. Ji taip ir nesuspėjo gyvai pamatyti savo anūkėlių, bet Neringa dažnai kalbėjosi telefonu ir žinojo, kad mama meldėsi už jų gyvybes. „Tikiuosi, kad ji džiaugiasi dabar ir saugo juos iš aukštybių, – kalbėjo pašnekovė. – Man, pirmagimių mamai, kasdien kyla daug klausimų – gaila, kad nebeturiu ko paklausti. Supratau daugelį dalykų, kurių nesuprasdavau, kol neturėjau savo vaikų. Betgi vieni išeina, kiti ateina į šį pasaulį. Beje, Odrė panaši į močiutę, todėl kas dieną su šypsena prisimenu ją.“
N. Šimašiutė-Intienė manė, jog viską, ką išgyveno, atskleis savo eilėse, bet jausmų protrūkio, kaip tikėjosi, nebuvo. „Dabar daugiau norisi patylėti, nebepuolu užrašinėti kiekvienos minties. Kažką norisi atiduoti, o kažką pasilikti tik sau, – prisipažino pašnekovė. – Sukūrusi naują šeimą aš pasikeičiau. Mano gyvenime nebeliko alkoholio – supratau, kad man jis nereikalingas. Kasdien mokausi išminties, kantrybės ir meilės.“
Neringa neslėpė, kad jos širdis vis dar atvira kūrybai ir svajonėms. Daugelis klausia, kada išleis savo poezijos rinkinį. „Tai mano svajonė, kurią galbūt pavyks įgyvendinti artimiausiais metais. Svarbu savęs nestabdyti, kartais net patys beprotiškiausi troškimai išsipildo, – įsitikinusi pašnekovė. – Iššūkiai mūsų šeimai nesvetimi – artimiausiu metu planuojame laikinai išvykti iš Lietuvos. Tai susiję su vyro karjera, tačiau neabejoju, kad mums visiems atsivers daugiau galimybių ir naujų kelių. Aš visur galiu kurti, nauja aplinka, išgyvenimai ir nauji pojūčiai mano kūrybai suteiks dar daugiau spalvų.“
Ką pasakytų moterims, kurios jaučia, kad gyvena ne tokį gyvenimą, kokio norėtų, tačiau nedrįsta jo keisti?
Pasak Neringos, panorėti stipriau, pasikliauti savo širdimi – ji visada žino, ko sielai reikia. „Jei tik menkiausias kirminėlis graužia ir nuojauta sako, kad kažkas ne taip, neverta savęs apgaudinėti. Drąsiau svajokit ir tikėkit. Nebijokit, nes visada yra išeitis. Mes kartais nežinome savo galimybių, bet Dievas visada šalia ir jis neduos daugiau nei gali ištverti. Labai svarbu nekaltinti nieko, nepykti. Jei pasiryžote kažką pakeisti, tai reikėtų pradėti nuo švaraus lapo, su šviesiomis mintimis ir tikėjimu, kad viskas bus gerai“, – kalbėjo Neringa.
Tyliai tyliai
Tyliai tyliai Dievas sėja gerumą,
Žiba raganų kaulai sniege,
Sugirgžda trobos virstant į rūmus
Apklotos kaldra pūkine.
Tyliai tyliai, prisiminimai atgyja
Užmerktom akim vis regiu…
Kaimelį, stebuklingą jo tylą
Sniegui užklojant laukus.
Tyliai tyliai, bet man niekur nebuvo
Tas žvaigždėtas dangus taip arti
Iš seno kamino rūkstančio dūmo
Piešinių dar pamiršt negali.
O kvapas vis dar šnerves kutena,
Degančių malkų ir vėjo…
Kas ten buvo šitaip brangu?
Ką į širdį dar vaikui įdėjo?
Tyliai tyliai Dievas sėja gerumą
Baltą snaigę pavertęs į meilę,
Siaučia šiąnakt jis iš malonumo,
Lyg mama į lauką neleido.
Štai ir rytas, baltas kaip pasaka
Šypsausi prie lango basa
Akyse džiaugsmo kaupiasi ašara
Kokie turtingi mes… viduje.
***
Dangaus dovana
Žvelgiu pro langą mintis verdama
Lyg saldžias žemuoges ant smilgos žalios,
Toks keistas jausmas tapti mama…
Dangus panoro neatimt dovanos.
Dėkui Tau, kurs esi danguje
Už du angelus žemėn siųstus,
Artimiesiems už karštas maldas,
Linkėjimus, norus gerus…
Dvi burnytės nusišypso plačiai,
Širdis varva džiaugsmo medum –
Tiek iškęsta, kokie aštrūs dygliai,
Kaip nelengva užgimti žmogum.
Kartais žodžių tinkamų nerandu,
Tik pro langą žvelgiu vėl į tolį –
Ant rankų saulė padalinta perpus…
Žvelgia smalsiai sesė į brolį.
Stebuklas šitaip stebėti
Akyse tvinksta ašarų jūra –
Jausmams kalbant belieka tylėti,
Tiek gerumo, atrodo, nebūna…
Žvelgiu pro langą mintis verdama,
Lyg saldžias žemuoges ant smilgos žalios,
Toks keistas jausmas tapti mama…
Dangus panoro neatimt dovanos.
Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
