Pomėgiams gargždiškė pritrūksta laiko
„Nuobodu. Ką šiandien veikti? Niekas neįdomu“, – tokios mintys nekamuoja gargždiškės Valerijos Mukauskienės, kuri vieną po kito vardija pomėgius. Žiema jai neįkyri, nes mezga, neria ir siuvinėja, o pavasarį ir vasarą kartu su vyru Antanu mėgaujasi bitelių priežiūros ir sodo darbais. Po rudens derliaus vėl imasi mezginio, skaitymo, kryžiažodžių, nuolat lanko Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimus, yra Namų ūkio fakulteto dekanė, šoka linijinių šokių kolektyve „Skinija“. Kaip ji suspėja?
Su bitelėmis jau dešimtmečius
„Parvažiavo kartą vyras iš Klaipėdos, parvežė man šiaudinę skrybėlę ir pasakė, kad dabar eisim prie bičių“, – šypsodamasi prisiminė gargždiškė V. Mukauskienė, jau daugiau nei 35 metus kartu su vyru prižiūrinti keliasdešimt avilių. 20–30 kilometrų spinduliu juos laiko keliose vietose – Gribžiniuose, miške ir pas draugę kaime. Skirtingose vietose bitelių surinkto medaus V. Mukauskienė sakė nemaišantys: spalva nelabai skiriasi, bet skonis skirtingas, nes priklauso nuo tuo metu aplink žydėjusių augalų. Mėgėjai bitininkai iki šiol mokosi bičių priežiūros. Daug informacijos Antanas randantis internete, tačiau ir iš pačių bičių yra ko pasimokyti. „Stebime įdomų bitelių gyvenimą. Iš jų galima išmokti ramybės. Jos nemėgsta blaškymosi, atėjus nereikia mosikuoti ir svarbu ilgai netrukdyti. Eidamas apžiūrėti bičių turi būti apgalvojęs, ką veiksi“, – įsitikinusi Valerija. Vaikystėje, kai dėdė bites laikė, Valerijai jos atrodė piktos ir prie jų nėjo. „Kai atidarai avilį ir pamatai, kad bitės ant korio ropinėja, vadinasi, viskas gerai, o jei vos atvažiavus į bityną bitės aplink suka ratus, reikia keisti motinėlę, nes jos piktos. Tokias ir prižiūrėti sunku“, – dėstė gargždiškė.
Žiema bityne – ramybės laikas, tačiau po vėtros bitininkai buvo nuvažiavę pasižvalgyti, ar aviliai nenuvirtę, ar lakos neužsikišusios, kitaip bitelės gali numirti. Valerija perspėjo, kad apie darbštuoles medaus ir kitų gėrybių nešėjas sakoma kaip ir apie žmogų – jos miršta.
„Bitės niekada nemiega. Jos dabar yra kamuolyje susimetusios ir juda. Išorinis gaubtas keičiasi su vidiniu. Taip palaikoma apie 37 laipsnių temperatūra. Bitėms labai patinka ramus, tylus oras, bet gali būti ir šalta, svarbu, kad nebūtų drėgna, – aiškino patirties sukaupusi Valerija. – Pirmą gražią, saulėtą pavasario dieną bitės apsiskraido ir turi išsituštinti.“ Jos žino, kur ir kada skristi, kada pilnus medaus korius užakiuoti, kad medus nesurūgtų, ir daug kitų dalykų, kurie nuo žmogaus nepriklauso.
Rankos nuolat užimtos
Kol bitelės į kamuolį susispietusios, V. Mukauskienė ima spalvotų siūlų kamuolius. „Televizoriaus nežiūriu rankų susidėjusi – arba mezgu, arba neriu, arba siuvinėju kryželiu. Mano mama mezgė ir siuvo, aš abu sūnus, vyrą buvau apmezgusi, sau sukneles, megztukus, bliuzeles mezgiau“, – vardijo darbšti gargždiškė, dirbusi ir vaikų darželio auklėtoja, ir mezgėja Plungės dailės kombinate „Minija“. Moteris prisipažino, kad seniai norėjo išmokti siuvinėti kryželiu. „Gal apie savo norą buvau prasitarusi vaikams, kad jie padovanojo ir siuvinėjimo įrankių, ir knygą, ir siūlų. Bet tais metais buvau patyrusi traumą – į medsukį įkišusi pirštą“, – prisiminė Valerija. Kai skausmas atlėgo, bendramintės Reginos Kuprienės paprašė parodyti, kaip pradėti siuvinėti, kaip siūlą kitoj pusėj gražiai paslėpti. Vėliau siuvinėjimo pamokų ieškojo internete. Kruopščiai siuvinėjanti V. Mukauskienė sako nepajuntanti, kaip baigiasi diena: vos spėja išaušti – jau ir vakaras.
Dienas užpildanti maloniais rankdarbiais gargždiškė suspėja ir į Trečiojo amžiaus universitetą, yra Namų ūkio fakulteto dekanė. Nepraleidžia ji ir linijinių šokių kolektyvo „Skinija“ repeticijų. „Kartais atrodo, kad veiklos per daug, nebespėju, kad reikėtų koncentruotis į kurią nors vieną“, – šypsojosi Valerija ir užsiminė apie dar vieną pomėgį – auginti, dauginti gėles. Jų, kaip ir daržovių daigelius, augina šildomame šiltnamyje „Gargždelės“ sodininkų bendrijoje, o vėliau prekiauja Gargždų turguje. Jai talkina ir vyras Antanas – pasirūpina durpėmis, šiltnamiu.
Sode keroja iš melioracijos sunaikintos tėviškės parsivežti kelių spalvų bijūnai, rožės, kurias sugeba pasidauginti, kaip ir dekoratyvinius krūmelius. „Nieko sudėtingo, tik kantrybės reikia“, – paaiškino iš mamos pomėgį paveldėjusi Valerija, laukianti pavasario, kad vėl galėtų stebėti, kaip iš sėklelės pasirodo daigas, kaip įsišaknija pasodintas augalas.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
