Praeities dvasia seniausioje Maciuičių sodyboje
E. ir S. Mažeikiai: „Savo sodyboje stengiamės išsaugoti senąją dvasią. Čia tokia ramybė.“
Vieną iš seniausių sodybų Maciuičių kaime nesunku nuspėti. Broliai Stanislovas ir Petras Mažeikiai išsaugojo antrą šimtmetį skaičiuojančią senolių trobą. Senovinis pastatas su etnografiniais akcentais, galingi medžiai, virtę dekoratyviniais elementais, primena čia kadaise kelių kartų kurtą gyvenimą.
Prieš porą metų Klaipėdos rajono savivaldybė sodybų apžiūros konkurse Mažeikių šeimas apdovanojo už kaimo istorijos atminimo išsaugojimą ir išradingumą puoselėjant sodybą.
Atgaivino naujam gyvenimui
Šioje sodyboje gimę ir užaugę broliai Stanislovas ir Petras Mažeikiai – trečioji karta. Erdvios trobos sienos apkaltos lentelėmis. Aplinkui žaliuoja veja, žydi gėlynai. „Pirmoji troba sudegė apie 1908 m., per senolės „pintuves“ Girininkų kaime – ji iš ten kilusi. Grįžę senoliai – Domicelė ir Mikalojus Mažeikiai trobos neberado – laikinai priglaudė kaimynai, bet greitai ją atstatė. Tik jau mažesnę nei buvusi“, – pasakojo broliai.
63-ejų metų Stanislovas neprisimena senolio, nes šis išėjo anapilin jam dar negimus. O senolė, labai mylėjusi anūką, tebėra gyva prisiminimuose. „Kodėl anksčiau jos neklausinėjau apie prosenelius? – gailėjosi S. Mažeikis. – Mažai informacijos apie giminės istoriją sukaupiau. Ji siekia tik senolių gyvenimą.“
Iš tėvų paveldėję sodybą broliai ją prikėlė naujam gyvenimui. Tvarkyti pradėjo prieš 17 metų, tėvams gyviems esant. „Jeigu ne darbštuoliai Petras ir Stanislovas, čia nieko nebūtų“, – ištarė pastarojo žmona Elena.
Brangina relikvijas
Mažeikiai pasakojo, jog pokariu neatsiklausus šeimininkų jų troboje įkurta Maciuičių pradinė mokykla, kurios iki tol nebuvo. Erdviame kambaryje ji veikė kelerius metus. Čia mokėsi vienas iš brolių – vyresnysis Petras.
„Troboje buvo didelė duonkepė krosnis. Mama joje kepdavo duoną kolūkio darbininkams, važiavusiems dirbti miško darbų, – dalijosi prisiminimais S. Mažeikis. – Ant ližės, klevo lapų formuodavo kepalą ir šaudavo į krosnį – iš karto iškepdavo dvylika.“
Duonkepę nugriovė tėvai. Vėliau Stanislovas jos vietoj sumūrijo židinį. Įsirengė ir miestietiškus patogumus, tačiau stengėsi troboje išsaugoti autentiškus elementus. „Lubos buvo apkaltos lentomis, kurias nuplėšiau ir atvėriau sijas, – kalbėjo Stanislovas. – Kambaryje senas medines grindis paslėpiau po uosinėmis lentomis.“
Atnaujintame būste yra senų, praeitį menančių daiktų. S. Mažeikis išsaugojęs pinigų banknotus, kuriais naudojosi jo protėviai: červoncus, reichsmarkes, rublius. Turi ir senovinių buities darbų įrankių: medinę kultuvę, anuomet naudotą skalbti, šukas, skirtas linams šukuoti, virvių vytuvus ir kitų. „O kiek senų daiktų iškeliavo į šiukšlyną“, – apgailestavo pašnekovas. Tačiau tai, ką išsaugojo, labai brangina – rekonstravo, šlifavo, gražino. Jis prisiminė patriotiškus tėvų jausmus: sovietmečiu ant sienos buvo pasikabinę Vytį. Tačiau kažkam patarus, paslėpė.
Išsaugojo medžius
Prie šių namų daug žalumos. Išsaugoti senolių sodinti medžiai. Mažeikiai pasakojo, jog iš pietų pusės stūksojo galingi klevai. Graži siena buvusi, bet jie nugyveno savo amžių ir kėlė grėsmę užvirsti ant trobos. Nesunaikino – nukirto, bet paliko aukštus kamienus, ant kurių žydi vazonuose gėlės. Vieną apgenėjo – žaliuoja įdomios formos klevas. O dar vieno, sutrešusio, drevėje apsigyveno drevinė antis. „Girdėjau, kad šie paukščiai labai išrankūs – ne bet kur suka lizdus“, – pasakojo E. Mažeikienė, džiaugdamasi retų paukščių kaimynyste. Išsaugojo ir senolių sodintas obelis.
Pasenusios, smarkiai apgenėtos, bet dar gali paragauti senovinės veislės – antaninių obuolių.
Petro ir Janinos Mažeikių kieme – įspūdingas vaizdas: iš sutrešusio klevo kamieno išaugęs berželis.
Mėgaujasi ramybe
Gėlynai – brolių žmonų Janinos ir Elenos rūpestis. Jos pasirinkusios etnografinį stilių puoselėja senovinius darželius. Palei takelį Elena prisodinusi raudongalvių neaukštų vasarinių jurginų. Ir kas čia galėtų gražiau derėti… Daug serenčių, pelargonijų, petunijų ir kitokių paprastų gėlių. „Užsiauginu iš savo sėklų, kartais įdomesnių nusiperku, – pasakojo E. Mažeikienė. – Mane žavi levandos, užmirštas burnotis, kurio metriniai žiedai tokie įspūdingi.“
Ji pasakojo, jog kadaise abu su vyru buvo susirgę „akmenlige“ – rinko ir vežė akmenis akmenėlius. Ji kūrė akmenų ir augalų kompozicijas – šie nenustelbė augalų.
P. Mažeikis sodyboje rastus brikelės ratus nusprendė pritvirtinti prie fasadinės trobos sienos, kad šie etnografiniai elementai primintų senovę. Kiemą papuošė mažąja architektūra – liaudiško stiliaus sūpynėmis, kurios puikiai dera šioje aplinkoje.
Broliai su šeimomis gyveno Gargžduose, o dabar džiaugiasi šia sodyba. Tvarkydami, formuodami jos aplinką Mažeikiai jaučiasi laimingi. „Išėję pensiją, turime daug laiko ir gyvename dėl savęs“, – sakė Elena ir Stanislovas.
