Prestižas be prestižo
„Be motinos aš dar turėjau mokytoją“ – prieš porą dešimtmečių lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamine tokia laisva tema buvo pasiūlyta rašyti abiturientams. Tuomet net paširdžiuose dilgtelėjo apgailestaujant, kad šios prasmingos temos neteko rašyti mano abiturientų kartai.
Mes turėjome puikius mokytojus, gal pasisekė tik mums, tuometės Gargždų 2-osios vidurinės mokyklos mokiniams? Naujoje mokykloje buvo ir jaunų, ir brandžių pedagogų pusiausvyra. Jauni mokytojai sukūrė laisvumo pojūtį, mes nebijojome diskutuoti, mus skatino lyderystei, daug keliaudavome, buvome patrakę ir išdykę – mokytojai mus bardavo dėl akių, o iš tiesų skatino mus bendrauti ir po pamokų, žinoma, prevenciškai apšvietę, pro pirštus žiūrėjo į mūsų gimtadienių vakarėlius – ta mūsų bendrystė nepaisant bėgančių metų yra išlikusi iki šiol. Vyresnieji pedagogai buvo išmintingi, gal griežtesni, bet teisingi, labai daug laiko atiduodantys mums savo laisvalaikio sąskaita. Kas yra korepetitorius, tuo metu mes net neįsivaizdavome. O kad mokytojas imtų pinigus už papildomas valandas, tai nežinau nė vieno tokio atvejo.
Sakau, kad kalbu apie savuosius mokytojus, gal kiti buvo kitokie? Būtent savo lietuvių kalbos mokytojų Aldonos Datkūnienės, Reginos Kuneikienės įkvėpta pasirinkau studijuoti filologiją, būtent anglų kalbos mokytojos a. a. Aldonos Kampienės dėka gerai išlaikiau egzaminą stodama į Vilniaus universitetą. Ir vėliau mūsų pedagogai nuoširdžiai domėjosi mūsų gyvenimo keliu, karjera, sveikata. Kai po keturiasdešimties metų susitiko mūsų klasė (susitinkame kas penkeri, dar nė vieno penkmečio nepraleidome), pamoką mums įprastai vedė chemijos mokytoja, mūsų rūpestingoji klasės auklėtoja Morta Daugėlienė. Devyniasdešimtmetį atšventusi ji stebino puikia atmintimi, gražia kalba. Kiekvienam mūsų savo taisyklinga rašysena buvo užrašiusi atviruką su palinkėjimu. O kai mes savo garbaus amžiaus mokytojai bandėme prisipažinti, ką iš tiesų buvome prikrėtę mokykloje, auklėtoja nepatikėjo nė vienu mūsų žodeliu. „Jūs buvote geriausi ir dabar tebesate geriausi“, – tvirtai įsitikinusi pasakė. Išmintinga pedagogė dar kartą mus pakylėjo, nepaisant mūsų socialinės padėties, užimamų ar neužimamų postų. Dar kartą suteikė mums pasitikėjimo sparnus.
Šie prisiminimai užplūdo pastarųjų kelerių metų įvykių kontekste. Neįsivaizduoju savo mokytojų, lipančių per Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos langą streiko metu, šlamščiančių burgerius ministrės kabinete, neįsivaizduoju, kad mano mokytojai arogantiškai ir niekinančiai komentuotų kitą nuomonę feisbuke, neįsivaizduoju savo mokytojų, klasėje sprendžiančių savo gyvenimo problemas, nuolat mokiniams kartojančių, kaip jiems nepakeliamai sunku, kiek daug jie turi darbo, kaip jie mažai uždirba ir kaip esą jie, mokiniai, dar nusvilsią nagus realiame gyvenime, kurio esą jie dar nežino. Oi, kai išeisią, tai tik tada sužinosią! Koks mokinys galėtų po tokių pamokslų rinktis pedagogo profesiją? Retas ir tik labai atkaklus. Manau, kad ir protestuodamas pedagogas turi išlikti orus, nes jis yra Mokytojas.
Mokytojai nėra „išmanių“ mokinių ir „visažinančių“ tėvų vergai, nors tokius juos padarė „paslaugų teikėjų“ statusas, jie turi teisę reikšti pretenzijas dėl savo socialinės padėties, jie turi teisę valdžiai priminti netesėtus pažadus, jie turi teisę streikuoti, jei valdžios dešimtmečiais blefuoja ir nuolat uždeda naujas prievoles tarsi mokytojas būtų Pelenė. Bet juk akivaizdu, kad net kovodami už savo teises mokytojai nėra vieningi: yra kelios profsąjungos, nesutariančios tarpusavyje. Kažkas drebins kinkas, stebės protestą už kolegos nugaros, o jei streikas laimės, tai jo vaisiais gardžiuosis kartu. Ko mokytojas bijo? Prarasti savo darbo vietą? Užsitraukti vadovybės rūstybę? Dabartinėje situacijoje, kai kiekvienas mokytojas yra aukso vertės?..
Šiomis dienomis pakalbėjau su keliais politikais apie mokytojų situaciją. Šiaip, lyg tarp kitko paklausiau, ar žino, kur dabar ruošiami pedagogai? Kokioje aukštojoje mokykloje? Taigi pedagoginiame, Vilniuje, o ką ar ten jau neberuošia – beveik iš visų gavau tokį nuostabos kupiną atsakymą. Betgi Lietuvos edukologijos universitetas seniausiai panaikintas, sujungtas su keliais kitais universitetais ir pedagogo specialybė paskendo tarp vadybininkų, inžinierių, technologijų specialistų. Ai, tiesa, kai Edukologijos universitetą panaikino, tai iš aukštų tribūnų iškilmingai buvo pranešta, kad ateityje mokytojo profesija taps prestižinė. Ironiška: kaip pirštu į akį.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė,
Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja
