Privers pamiršti natūralaus pieno skonį
Pieno supirkimo kainų bangavimas ir pastarasis jų kritimas ūkininkus verčia nerimauti: kiek jie dar išgyvens parduodami pigiau nei savikaina, kada gaus atlygį už savo darbą. Tie, kurie pieną pristato tiesiai vartotojams, neabejoja, kad parduodami supirkėjams už jų nustatytą kainą seniai būtų bankrutavę.
Kai nėra pasirinkimo
Europos Komisijos duomenimis, vidutinė metinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje 2020 m. siekė 29 centus už kilogramą, 2021 m. – 34 ct/kg, pernai – 51 ct/kg, o šiemet krito per pusę.
Veiviržėnų seniūnijoje nuo jaunumės ūkininkaujanti Irena Raudienė laiko 18 melžiamų karvių. Nei mažėja, nei didėja banda, bet dėl ateities atsakyti negali. „Visokių pamąstymų yra – gal naikinti“, – netvirtai ištarė ūkininkė, kurios didžiausi pagalbininkai – 4 sūnūs, besimokantys Klaipėdoje. Šiemet du vyresnėliai baigs mokslus, turės profesijas ir eis dirbti, bet du jaunesniuosius reikės išlaikyti. Sūnūs įkalbinėja mamą atsisakyti piendavių – jie jau pradėjo auginti mėsinius galvijus. „Bet kai panaikinsi, nieko nebeliks“, – atsiduso Irena.
Savo ūkyje pagamintą pieną I. Raudienė parduoda Vilkyškių pieninei, kuri už kilogramą moka 22 centus. Kiek gaus kovą, dar nežinojo, nes neturėjo sutarties. Šiuo metu primelžia apie 100 kg, todėl kasdien uždirba po 22 eurus. „Susirgus karvei, išleidau 50 eurų, vadinasi, reikėjo 14 dienų melžti, kad ją pagydyčiau, – skaičiavo ūkininkė. – Pernai skųstis negalėjome – mokėjo po 40 ct/kg, bet rudenį pradėjo mažinti, kol nukrito iki 22 ct. Tai bent smogė per supirkimo kainą. Sako, išsilaikys stipriausieji.“ Pašnekovė pastebėjo, kad parduotuvėje litras pieno atpigo vos keliais centais.
Jos kaimynystėje nemažai pieno ūkių, kuriuose yra 20–25 melžiamos karvės, taip pat ir stambesnių. Tačiau ji negirdėjo, kad kas nors būtų atsisakęs pienininkystės. „Bet žinau, kad Lietuvoje yra parduodančiųjų melžiamų karvių bandas. Gaila, kad ūkininkai savo protesto akcijomis nieko nepasiekė – ir mano sūnūs važiavo į Vilnių juos palaikyti. Kodėl mūsų ateitis valdžiai nerūpi? Bet ūkininkai žadėjo nenuleisti rankų“, – kalbėjo I. Raudienė ir pridūrė, kad laikys bandą, kol sūnus reikės išlaikyti – neturi pasirinkimo.
Kalviškių kaime Priekulės seniūnijoje beveik prieš 20 metų iš tėvų pieno ūkį perėmęs ir puoselėjęs Alfredas Pocys bandą sumažino iki 20 melžiamų karvių, o už poros metų jų nebeliks. „Baigsime vykdyti įsipareigojimus ir atsisakysime“, – „Bangai“ kalbėjo ūkininkas.
Pieną jis parduoda „Žemaitijos pienui“ – už kilogramą gauna 27 centus. A. Pocys prieš kelerius metus pradėjo auginti mėsinius galvijus – angusus ir jau turi apie 60 galvijų. Tai – šeimos ūkio ateitis.
Būtų seniai bankrutavę
Daupariškiai ūkininkai Ruibiai, 30 metų laikantys melžiamų karvių bandą, pieno niekada nepardavė supirkėjams – tiesiai vartotojams pristato. „Kasdienis darbas – pamelžti, persirengti ir nuvežti į Klaipėdą, kur laukia pirkėjai“, – dėstė Janina Ruibienė.
Buvo metai, kai šeima laikė 18 piendavių ir visą pieną parduodavo. Dabar turi 9 melžiamas karves, šiuo metu kasdien primelžia apie 80 kg pieno, nes dalis užtrūkusios. Visą savaitę, išskyrus trečiadienį, jį veža uostamiesčio gyventojams.
Pirkėjai – kaimą pažįstantys, natūralaus pieno skonį žinantys, jį nuo mažens vartojantys miestiečiai pensininkai. „Esame su jais sudarę sutartis aprūpinti šiltu pienu. Jie perka po 1–3 litrus, nusigriebia grietinę, raugina, gamina varškę, o kai kas ir sviesto susisuka, – dėstė J. Rui-bienė. – Anksčiau pirkdavo ir jaunimas, bet nežinau, kur jis dingo – gal emigravo? Girdėjau, kad jaunimui nepatinka natūralus pienas, nes greitai surūgsta, o senjorams atvirkščiai – reikia šilto pieno, nes nori susirauginti.“ Beje, už litrą moka po eurą. Ar ūkininkams apsimoka?
„Pabrangus pašarų gamybai, grūdams, kurui, elektrai, padidėjo pieno savikaina, o dar transportas, – išlaidas vardijo ūkininkė. – Dirbame be laisvadienių, kaip vergai. Mažėja pirkėjų – mažiname bandą. Ir mūsų jėgos mažėja – esame pensininkai. Ateis laikas, kai nebeliks karvių.“
Pasak J. Ruibienės, Dauparuose vienintelis jų pieno ūkis gyvuoja – aplinkiniai gyventojai nelaiko karvių ir pas juos atvyksta nusipirkti pieno, atvažiuoja ir gargždiškių. Atsisakys ūkio – kaime neliks karvių, taigi ir kaimiško pienelio.
Ūkininkė Eugenija Valantinienė iš Gelžinių kaimo Dovilų seniūnijos 31 metus į Klaipėdą veža parduoti pieną. Pavargo, bet dar laiko 10 melžiamų karvių. „Kas antrą dieną vežame apie 160 litrų pieno, kurio laukia nuolatiniai pirkėjai. Katorgiškas darbas“, – neslėpė ūkininkė. Sūnūs ragina atsisakyti bandos, bet moteris nesiryžta, nors jau pensininkė. „Anūkai sako, koks bus kaimas, jei neliks karvių, – šyptelėjo ūkininkė. – Aplinkui jau beveik nebeliko šių galvijų.“
E. Valantinienė prisiminė, jog prieš 15 metų miestiečiams daug ūkininkų atveždavo pieną ir visą išpirkdavo. „Dabar esu viena – konkurentų neliko. Bet pirkėjų sumažėjo – išėjo anapilin, užaugo nauja karta. Dabar mūsų pirkėjai – senos močiutės ir jaunos mamos, kurios nori natūralaus pieno, – atskleidė ūkininkė. – Pieną parduodame po eurą už litrą: jeigu už tokią kainą, kiek moka supirkėjai, seniai būtume bankrutavę.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
