Pusiausvyra
HUMORESKA
Gyveno kartą toks Jeronimas, bedarbių bedarbis, pulkauninkas iš bedarbių armijos.
Toje šalyje, kur jis gyveno, kartą per metus, gegužės antrąją, būdavo valstybinė šventė – bedarbio diena. Miesto aikštėje susirinkę bendrabedarbiai dalindavosi savo patirtimi, iš tribūnos sakydavo kalbas, neužmiršdavo pagerbti veteranų. Po mitingo visi sustodavo bendrai nuotraukai. Žurnalistai, kaip jau įprasta, neatstodavo ir iš labiausiai patyrusių imdavo interviu. Tais metais visi sukosi apie Jeronimą, jau trečią kartą iš eilės iškovojusį metų bedarbio vardą.
– Kiek metų nedirbate? – paklausė jo.
– Jau ir pats pasimečiau, atvirai pasakius, – atsiduso Jeronimas, – nuo pirmos dienos, kai tik iškovojome nepriklausomybę. Skaičiuokite patys mano nedarbo stažą – dvidešimt septyneri metai darbo biržoje, treji – užimtumo tarnyboje.
– Tai bent, tai įkvepia. Ar dar ilgai žadate nedirbti?
– Kiek tik sveikata ir jėgos leis.
– Tai gal jau laikas į pensiją?
– O ką aš veiksiu toje pensijoje? Siūlote sėdėti be darbo kaip ir visi pensininkai? Ne, tai ne mano charakteriui.
– Tai ką veikiate, jeigu ne paslaptis?
– Daugiausia laiko man atima tie valdžios organizuojami kursai, kur įgyju vis naują profesiją. Pastaruosius trejus metus nedirbu kaip barmenas, esu nedirbęs siuvėju, konditeriu, mūrininku, kitų jau ir nebepamenu. Be to, vadovauju uždaram bedarbių klubui.
– Kodėl uždaram, ar dirbančių nepriimate?
– O kam? Kad ką nors pridirbtų?
– Ar jūs patenkintas savo nedarbu, gal turite kokių priekaištų?
– Turiu ir labai daug, – surūstėjo Jeronimas. – Varau be išeiginių ir be atostogų, be tryliktosios pašalpos.
– Drįsčiau suabejoti, gal nedirbančiam ir nepriklauso atostogos? Ar turite kokių pavyzdžių?
– Žinoma. Seime irgi niekas nedirba, o atostogas ima.
– Sakykite, o ar jums kada nors nekilo mintis, kas pasikeistų, jei visi bedarbiai pradėtų dirbti? Juk darbo pasiūlymų gausybė.
– Žinoma, kad kilo ir ne kartą, kai sėdi be darbo, visko prisigalvoji. Tarėmės tarpusavyje, konsultavomės su užimtumo tarnyba, socialinių reikalų ministerija bei kitomis instancijomis. Ir kaskart padarydavome tas pačias išvadas – niekas nepasikeis, bedarbių nesumažės.
– Kaip tai?
– Kalta pusiausvyra – mums pradėjus dirbti, darbo neteks tie, kurie rūpinasi, kaip mus įdarbinti.
Algimantas VAŠKYS
