Rajono Metų mokytojai: įvertinimas liudija pašaukimą
Klaipėdos rajono savivaldybė nuo 2016-ųjų metų tęsia tradiciją Tarptautinės mokytojų dienos proga rinkti tris rajono Metų mokytojus, įvertinant jų profesinę veiklą, kūrybines iniciatyvas ir lyderystę.
Gargždų miesto garbės pilietės, Rygos lietuvių vidurinės mokyklos įkūrėjos ir buvusios ilgametės direktorės a. a. Bronislavos Aldonos Gedvilaitės-Treijos vardu pavadintos premijos (pernai buvo po 1 000 Eur, šiemet – po 1 500 Eur) šiemet įteiktos Jūratei GRIMALIENEI, Gargždų „Minijos“ progimnazijos istorijos mokytojai metodininkei, ekonomikos ir verslumo mokytojai; Dianai VEPŠTIENEI, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos biologijos mokytojai metodininkei; Vilmai ŽVINKLIENEI, Gargždų „Kranto“ progimnazijos anglų kalbos mokytojai metodininkei.
Nustebino ir nudžiugino
Nuo 1994 metų Gargždų „Minijos“ progimnazijoje dirbanti J. Grimalienė „Bangai“ sakė, jog sužinojusi apie šį įvertinimą nustebo, nes visi pateikti kandidatai buvo to verti. Apsidžiaugė, nes jos darbas buvo įvertintas. Pajuto ir dėkingumą, kad „Minijos“ progimnazija pasiūlė jos kandidatūrą šiai nominacijai. „Mokytojui be kolegų, administracijos palaikymo ar paramos, bendradarbiavimo su kitų mokyklų kolegomis yra sunku. Mes esame vieni su kitais susiję, nes kartu per įvairius projektus, įvairias pamokas ir veiklas atliekame bendrą darbą – sudarome sąlygas ugdytis mokiniui“, – neabejoja J. Grimalienė.
Pašnekovė atvirai sakė, kad jau ketvirtoje klasėje žinojo, jog bus mokytoja, nes didelį įspūdį padarė istorijos mokytojas Bronius Kalvaitis. „Įžengė į klasę pasitempęs, tvirtai, istorijos pamokoje kalbėdavo aiškiai, konkrečiai. Vyresnėse klasėse istorijos mokytoja Janina Kerpaitė pateikdavo įdomių faktų, kurių nebuvo vadovėlyje; užduodavo klausimų, kurie vertė mąstyti, tobulėti“, – prisiminė pedagogė.
Dėl prestižo – abejonės
Anot J. Grimalienės, dabar didžiausias iššūkis darbe – nepamesti blaivaus proto tarp vykstančių švietimo reformų, mokyklų vizijų ir misijų. Paklausta, ar Vyriausybės kalbos apie pedagogo profesijos prestižą, jos nuomone, jau atsispindi realybėje, atsakė: „Kokie veiksniai daro profesiją prestižinę? Manau, kad prestižinė profesija yra ta: a) kuri daro didelę įtaką visuomenei ir yra gerbiama, b) kurią renkasi įsigyti iš įvairių socialinių sluoksnių jauni žmonės, c) kuri suteikia dideles pajamas, d) kuri yra paklausi, e) kurioje yra didelės savirealizacijos ir karjeros galimybės. Todėl siūlau pamąstyti, ar mokytojo profesija yra prestižinė.“
Pedagogės įsitikinimu, šiuolaikinis mokinys yra mūsų, t. y. suaugusiųjų, atspindys. Didžiausias šiuolaikinio mokinio privalumas, kad jis turi dideles galimybes mokytis, ugdytis ne tik mokykloje, bet ir kitose aplinkose ir sąlygas realizuoti savo svajones.
Ilgametę patirtį turinti pedagogė sako, jog pagrindiniai jos darbo principai – būti sąžiningai su mokiniu, jį gerbti, pažiūrėti į problemą su humoru ar kitu kampu. „Svarbus yra mokymasis vieniems iš kitų, padėti suprasti, kad kiekvienas veiksmas turi tam tikrų padarinių, stengtis, kad žodis ir veiksmas vienas kitam neprieštarautų“, – kalbėjo J. Grimalienė.
Po darbo dienos ji pailsi su knyga rankose, susitikimuose su draugais. Gerų emocijų suteikia ir skanus maistas, kelionės, sportas.
Nebijo klysti ar nežinoti
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos biologijos mokytojos metodininkės D. Vepštienės darbo stažas 32 metai. „Ši premija – didžiulė staigmena, nes aš tik paprasta mokytoja, sąžiningai dirbanti savo darbą taip, kaip ir kiti mokytojai ar kitos profesijos žmonės. Esu laimingas žmogus, nes visą laiką sukuosi tarp jaunų žmonių. Ir gerai suprantu, kad Metų mokytojo įvertinimas – tai didelė atsakomybė ir įpareigojimas“, – įsitikinusi ji.
Pedagogei pamokos laikas yra šventas. Čia, anot jos, turi susilieti viskas: darbo metodai, susitarimai ir principai. „Stengiuosi surasti būdų uždegti, įkvėpti mokinius, kartais prireikia ir aktorystės žinių. Nesu tobula, ne visada pavyksta. Manau, ir man pačiai, ir mokiniams smagiausi yra tiriamieji darbai gamtoje, pamokos netradicinėse erdvėse. Pamokoje svarbu sudaryti motyvuotą aplinką, parinkti tinkamus metodus ir mokiniai tada pasiekia rezultatą“, – įsitikinusi pašnekovė. Darbe jai svarbu punktualumas, sąžiningumas, pagarba. Daug reikšmės turi mokytojo ir mokinio ryšys. „Jei aš kažko nepadarau ar pavėluoju nors minutėlę į pamoką, visada įėjusi atsiprašau mokinių. Nebijau klysti, kažko nežinoti“, – sako D. Vepštienė.
Lydėjo nuo vaikystės
D. Vepštienė, paklausta, ar mokytojos profesija buvo jau vaikystės vizijoje, atsakė: „Smagu prisiminti save keturmetę mergaičiukę su mamos suknele ir bateliais. Jau anuomet lėles ir mažesnį pusbrolį mokiau ir buvau labai griežta mokytoja. Toks buvo pagrindinis mano žaidimas. Vėliau mokykloje turėjau mokytojų autoritetų, kurių darbu labai žavėjausi, iš jų mokiausi, kokia norėčiau būti. Gal šis įvertinimas patvirtina, jog pasirinkau teisingą kelią, esu mokytoja iš pašaukimo.“
Biologijos mokytoja metodininkė sako, jog jos pamokose yra susitarimai, tad problemų dėl drausmės neturinti. „Turbūt su sunkumais susiduriu vesdama pamokas lauke ar kitose erdvėse. Tuomet pasijuntu lyg traukčiau loterijos bilietą, nes kai išeini į pamoką gamtoje su 29 mokiniais, yra ką veikti. Bet sukuosi kaip voverė ratu ir pavyksta“, – džiaugiasi pašnekovė. Ji akcentavo, jog Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje yra daug laisvės, palaikomos idėjos, o tai padeda augti. Už tai ji dėkinga administracijai.
Po darbo dienos namuose ją visada pasitinka ištikimiausias žmogaus draugas – šuo. „Tada valandą skiriu pasivaikščiojimui gamtoje, apžiūriu gėlynus. Jeigu sieloje siaučia audra, skaitau eilėraščius, medituoju spalvindama mandalas (gal kam atrodo vaikiška, bet man padeda)“, – atvirai dėstė pedagogė.
Niekas nevyksta be priežasties
Gargždų „Kranto“ progimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė Vilma Žvinklienė prisiminė, jog vaikystėje sakė, kad bus šokių vadove arba istorike-archeologe: „Gyvenime susiklostė taip, kad tapau anglų kalbos mokytoja, ištekėjau už istoriko ir kad būtų smagiau gyventi, istoriją ir anglų kalbą sudėjau į įgytą gido ir kelionių vadovo profesiją. Tad dabar šokio žingsneliais keliauju per gyvenimą, mokytojauju ir gidauju. Viskas tobulai susiklostė. Gyvenime niekas nevyksta be priežasties.“
Metų mokytojo titulas – jai yra ne tik jos, bet kartu ir visų kartu keliavusiųjų įvertinimas: tiek artimųjų, tiek Gargždų „Kranto“ progimnazijos kolektyvo. Kalbėdama apie Vyriausybės eskaluojamą pedagogo profesijos prestižo didinimą, ji pastebėjo, kad mokykloje dirba jau beveik ketvirtį amžiaus, bet nepajutusi prestižo. „Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tai tik kalbos, kurios skirtingiems vėjams pučiant kas ketverius metus nuskrieja į nežinią. Mokytojo profesija – labiau iš idėjos. Nepažįstu nė vieno milijardieriaus mokytojo. Nė vienas mano mokinys per tiek metų, išeidamas iš mokyklos, nepakėlė rankos, kai uždaviau klausimą, ar būsite mokytojais. Dažniausiai išgirstas paaiškinimas, kad mokytoju būti „žiauriai“ sunku, reikia daug dirbti ir mažai algos moka“, – kalbėjo „Bangai“ V. Žvinklienė.
Tėvai perdėtai globoja
Išbandymų, anot V. Žvinklienės, pedagogams tenka nemažai. „Mokytojai tikriausiai yra vieninteliai, kurie visą gyvenimą moko ir mokosi. Dabar labai liūdna, kad mokytoju nepasitikima. Jie atiduoda daug energijos popierių pildymui vietoj to, kad ruoštųsi pamokoms. Neteikia džiaugsmo mokytojams auditai. Susidaro įspūdis, kad visi tėvai žino, kaip reikia vaikus mokyti, ir tik mokytojai savo darbo neišmano. Ogi yra ne taip“, – įsitikinusi anglų kalbos mokytoja metodininkė. Jos nuomone, yra daugybė nuostabių mokytojų.
Jai didžiausias iššūkis yra darbas ne su vaikais, bet su jų tėvais. Tėvai labai dažnai perdėtai globoja savo vaikus, neleisdami jiems imtis atsakomybės už savo mokymąsi, neleidžia vaikams klysti ar suklupti. O juk tik suklupę ar patyrę nesėkmę mes sužinome tikrąjį sėkmės džiaugsmą. Juk tik taip užsigrūdiname ir pasiruošiame savarankiškam gyvenimui. „Juk mokytojas neturi galios išugdyti pamatinių vertybių, jei tėvai yra jų priešai, o ne komandos nariai. Komanda gali pasiekti daug, jei išvien dirba“, – lūkesčius išsakė pašnekovė.
Agnė ADOMAITĖ
A. VALAIČIO nuotr.
