• 18 rugpjūčio, 2022
|

Šeimos jėga

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinai, mėnesio viduryje – puokštė Šeimai, vasaros pradžios žiedai – Tėvui. Šiemet kaip niekada viena proga pažymėta triukšmingu Šeimos gynimo maršu. Tik patys dalyviai žino, nuo ko ginti šeimą važiavo į Vilnių. Visi, kas nepatenkinti dabartine padėtimi, galėjo rasti priežastį dalyvauti šiame renginyje. Po daugelio karantino mėnesių besiveržiančio pavasario šėlsme šeštadienį praleisti daugiatūkstantinėje minioje – svajonės išsipildymas.

Visi žinome, kas yra šeima. Mama ir tėvas – gėris, didelė meilė, išmintis. Jie visada kartu – nedaloma vienybė. Šeima – namai, kurie visada laukia, santykis, kuris išlieka, meilė, kuri pasitiki. Šeimoje skiriama laiko vieni kitiems išklausyti, suprasti, priimti, atleisti, pasitikėti…

Ir Partnerystės įstatymas, kuriuo norėta įteisinti ir skirtingų, ir tos pačios lyties asmenų partnerystę, to suvokimo pakeisti negali. Beje, šią savaitę Seimas jį grąžino iniciatoriams tobulinti.

Kalbama, jog mūsų šalyje apie 600 tūkst. žmonių gyvena bendrai, neįregistravę santuokos – tai jų pasirinkimas. Ar gali Partnerystės įstatymas motyvuoti registruoti savo partnerystę? Tikriausiai jie prieš bet kokį savo santykių įteisinimą.

O šalia visada buvo ir yra kitokių žmonių, kuriuos privalome toleruoti, priimti tokius, kokie yra, bet ir šie neturėtų erzinti savo išsišokimais – mosuoti vaivorykštės spalvos vėliavomis valstybinės šventės metu. Visuomenėje ir taip daug agresyvumo, pykčio, patyčių – provokuoti nereikėtų.

Žurnalistinio darbo metais visokių istorijų tenka išgirsti. Liūdnų ir šviesių, įkvepiančių ir verčiančių susimąstyti.

Kartais užaugę vaikai kalba tik apie mamą. Kartais pasenę prasitaria, jog tėvą lankė iš pareigos, nuslėpdami, kodėl jam neturėjo meilės, kodėl nebuvo santykio su juo. Bet ir tai geriau nei iš viso nežinoti, kur jis palaidotas.

„Likau vienas, neturiu su kuo pasitarti. Tragedija… Giminių turiu, bet šeima yra šeima, – susigraudinęs „Bangai“ kalbėjo 90-mečio sulaukęs rajone žinomas ūkininkas Edvardas Žiogas, prieš metus palaidojęs paskutinį sūnų, anksčiau – žmoną ir dar du savo vaikus. – Šeima labai svarbi. Su žmona kartu nugyvenome 60 metų. Be pykčių, be barnių – visada tarėmės.“ Jis rodė virtuvėje krėslus, kur sėdėjo žmona Birutė, sūnus Vilius, kai jie gerdavo arbatą. Ir senjoras sunkiai valdė ašaras.

Dar didesnė retenybė, kai pora santarvėje ir meilėje kartu nugyvena 70 metų. Unikalus atvejis – auksinis pavyzdys – ilgaamžių Liucijos ir Kazimiero Vengalių šeima iš Baičių. Palaimintoji šeima. „Meiliai gyvenome, pikto žodžio nepasakėme, o jeigu išsprūsdavo, tai atsiprašydavome“, – atskleidė ilgo ir laimingo gyvenimo istoriją senolis. Tai – šeimos jėga. Skamba kaip pasakoje, bet faktą patvirtino juos seniai pažinoję žmonės, buvę kaimynai. Ir jų penki vaikai, atgaivinę gražiausius vaikystės, jaunystės prisiminimus ir patikinę, kad šeimoje jiems niekada netrūko ne tik daiktų, bet ir tėviškos šilumos. Su kokia pagarba ir meile vaikai kalbėjo apie savo tėvus! O juk šie – paprasti kaimo žmonės, kelias klases baigę, jokių tėvystės mokymo kursų ar kokių seminarų nelankę, kaip auklėti vaikus nesimokę. Jais rūpinosi, auklėjo kaip diktavo širdis, pagal savo gyvenimo vertybes.

„Gal kartais per daug savo sūnus mylėjau“, – prasitarė džentelmeniškas senjoras Edvardas. Bet kaip rasti optimalią ribą tarp meilės ir griežtumo? Mes nesame tobuli, negalime tobulai išauklėti vaikus. Bet visada galime augti meilėje.

Virginija LAPIENĖ

„Bangos“ korespondentė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių