Šeimyniniai apmaudai, gerklų skalavynės ir sėdynės mirkalai
Pasakojimas apie alksnį
Tas baltas alksnis toks įprastas ir, rods, ne itin puošnus. Bet įsižiūrėjus, apkabinus, žievę pauosčius (gaiviai kvepia!), į žirginėlius, kankorėžėlius, lapelius iš arti įsižiūrėjus dideles grožybes gali pamatyti. Mano močiutė visuomet žiemai atėjus eidavo skinti alksnio kankorėžėlių, tik ant žemės nukritusių nebegal imti; sakydavo, kad tai esą didelis vaistas, o ir Velykoms kiaušiniams dažyti panaudodavo. Koks tai vaistas, tik užaugusi sužinojau.
Nepamiršti švaradienio
Pavasariais būtina pečių išsivalyt. Žinot, žiemą smarkiai kūrenant pribūna, pritunka, suodžiais visa apsineša.
Senolis kadaise sklepe dyzelinį pečių nebrangiai kūreno. Žinokitės – švarūs dūmai eidavo, tvarkingai sudegdavo. Tad baigus sezoną, senolis sklepe prie to katilo ilgai krapštinėdavosi, šveisdavo, daug skuduro sunaudodavo.
Kaip tik tą švaradienį bobutė iš turgaus laiminga parskrido namolio vyrui mylimam laisvų šeimyninių raštuotų tris porcijas nupirkusi. Ir sutapk man toks sutapimas – diedukas iš sklepo nuo pečiaus šaukia, kad kas jam skudurų dar atneštų, o bobutė trobon įžengusi sūnui duoda naujų šeimyniškų tėvui nunešti, kad tas nauju pirkiniu irgi pasidžiaugtų. Diedukui kas: prašė skudurų, taigi atnešė, nė neveizėjo ir sušveitė, švariai vamzdeliai blizga dabar. Oi supyko ano moteris tada, kai suprato; supyko ir diedas, ir barėsi, ir ilgai bambėjo, ir ilgai apmaudas ėmė, paskui pusę gyvenimo prireikus ką nors nuvalyti būdavo prikaišiojami šeimyniniai dalykai.
Beržinių šeimos miško sanitarai
Lietuvoj auga dviejų rūšių alksniai – juodalksnis (Alnus glutinosa) ir baltalksnis (Alnus incana), o mūsų žemelėje yr net 30 alksnių rūšių, anie yr iš beržinių šeimos. Baltalksnis retas pietryčių Lietuvoj, marijampoliškiai musiet išvis nėra regėję, o štai pas mus tuntais ant akių dygsta, kasmet po metrą ir daugiau, rods, tuoj pat išdygę ir tręšta, mat alksniai iš tikrųjų trumpaamžiai. Ir ne itin aukšti: aukščiausias išmatuotas baltalksnis auga Suomijoj: Tuusulos savivaldybėje Ruotsinkylä vietovėje netoli Helsinkio, jo aukštis 27,2 m (kai matavo kažkelintais metais), o kamieno apimtis viens metras. Juodalksniai būn aukštesni ir ilgiau gyvena. Belgijoje viens būna jau du šimtai keliolika metų ir yr 33 metrų (matavimo metu).
Alksniai žydi labai anksti pavasariais temperatūrai vos perkopus minusą, sėkleles išplatina vėjas ir vanduo, šaknyse susidaro gumbeliai su azotą kaupiančiomis bakterijomis. Nukritę ir supuvę lapai labai labai gerina dirvožemį ir alksniai apskritai yra užsitarnavę miško sanitarų vardą.
Močiutės viralėlis – paveikus
Tas baltas alksnis toks įprastas ir, rods, ne itin puošnus. Bet įsižiūrėjus, apkabinus, žievę pauosčius (gaiviai kvepia!), į žirginėlius, kankorėžėlius, lapelius iš arti įsižiūrėjus dideles grožybes gali pamatyti. Mano močiutė visuomet žiemai atėjus eidavo skinti alksnio kankorėžėlių, tik ant žemės nukritusių nebegal imti; sakydavo, kad tai esą didelis vaistas, o ir Velykoms kiaušiniams dažyti panaudodavo. Koks tai vaistas, tik užaugusi sužinojau. Močiutė vonias visai šeimai ruošdavo, mat toks alksnių viralėlis labai gerai valo odą, dermatitams visokiems, o ypač šlapiuojančiai egzemai padeda.
Ir receptą radau močiutės užrašuose užrašytą: 1 valgomąjį šaukštą sutrintų alksnio kankorėžėlių užpylus puse litro verdančio vandens, termose 3 val. palaikius, gerti keturis kartus dienoj 20 minučių prieš kiekvieną valgį po ketvirtadalį puodelio šio viralo. Tuomet bus pati geriausiai pagelba nevirškinimui, skrandžiui ir sąnariams sugedus. Sergant lėtiniu kolitu, žarnyno uždegimu, visokiais enteritais jau po vienos dviejų gydymo dienų pastebimas pagerėjimas. Iškart, tik pamislykit!
Skrandžiui ir akvariumui
Gastritui irgi bus ypač nepakajus. Kraujas jums iššvarės, geros energijos įgausit. Kankorėžėliai gal net geriau ankstyvesni, nesubrendę, rudeniniai, kol dar žaloki, bet močiutė anus rinkdavo būtent žiemą, kai daug sniego, ūkyje mažiau darbų, daugiau laiko lieka bamboms kasyti.
Visokioj medicinoj alksnio preparatai vartojami virškinamojo trakto sutrikimams gydyti bei viduriavimui stabdyti, mat pasižymi sutraukiančiomis, kraują stabdančiomis, prakaitavimą skatinančiomis, priešuždegiminėmis ir skausmą raminančiomis savybėmis. Vaistams vartojami sumedėję kankorėžėliai, žievė ir lapai.
Žinia akvariumistams ir akvariumiečiams: trys alksnio kankorėžiai, įmesti į 10 litrų talpos akvariumą, pagerina vandenį, sumažina jo rūgštingumą, paspartina daugelio akvariuminių žuvelių nerštą. Vienas kankorėžis akvariume išskiria taninus apie 2 savaites. Jei nenorite matyti kankorėžių savo akvariume, galite paruošti nuovirą, užpildami juos karštu vandeniu ir palaukdami, kol išsiskirs didelis kiekis taninų. Svarbu nuovirą į vandenį pilti palaipsniui, kad būtų saugu.
Žinia (ilgai svarsčiau, ar tą žinią atiduoti) žvejams: žuvys kimba ten, kur prie vandens auga alksnis (maitinasi jaunais, į vandenį susimerkusiais lapeliais).
Spalinėms varyti, arbatai virti
Alksnių lapai unikalūs tuo, kad nukrenta būdami žali, pageltonuoja jau nukritę ant žemės. Močiutė sakydavo, kad alksnio lapai tinka spalinėms varyti.
Lapuose yra glikozidų, fitoncidų, yr ir alkaloidų, mat taip dievulis sutvėrė: lapai turi saugoti savo sėklas. Nors ir šiek tiek nuodingi, bet tie lapai kai kam labai skanūs, būna metų, kai į vasaros galą baisiai nuėda alksninis lapgraužis (Agelastica alni). Lapgraužio lervos yra tamsios, minkštos, atrodo kaip kirminai ir masiškai apgraužia alksnių lapus – kartais palieka vien gyslas, medis atrodo it ažūriniu rūbu apsisiautęs. Pumpurus ir jaunus lapelius galit jūs pirmiau imti graužti, o susifermentavę juos netgi turėsit kvapnios arbatos.
Alksnių žaliava – gelbėtoja
Mokslininkai ištyrė, kad vaistinė alksnių žaliava, o ypač žievė, gali padėti sergant storosios žarnos, krūtų, kepenų ir net kaulų vėžiu. Gali pagelbėti esant net radiacinėms ligoms. Nustatyta, kad alksniuose, kaip ir beržuose, esantys triterpenai, ypač betulinas, turi antiproliferacinių savybių ir gali slopinti vėžinių ląstelių augimą, skatinti apoptozę. Baisiai gerai dera su gyvatžolėmis.
Nuo seno bobutės ir mamutės jaunikles, negalinčias susilaukti vaikelio, girdydavo jaunų (iki 8 m.) alksnių šaknų nuoviru. Arbatinis šaukštelis smulkiai pjaustytų šaknų užplikomas 1 litru vandens, 8 valandas laikomas šiltai. Gerti vakarais vieną mėnesį. Kažkada net venerines ligas jaunomis alksnių šaknelėmis Azijoje gydė.
Jau nėščios, labai maži vaikeliai ir baisingai alergiški vartoti negali. Dėl visko tartis tik su protingais specialistais.
Pažeidus baltalksnį, jo balta mediena nusidažo ryškiai oranžine spalva, paskui išdžiūvęs vėl pabąla, ir vadinamas jis išdidžiai – lietuviškuoju raudonmedžiu. Tinka visokiems pašvartiniams lauko baldams. Odai, siūlams, velykiniams kiaušiniams tinka dažyti. Alksnio malkos ypač tinka mėsai, lašiniams, žuvims rūkyti.
Graikai savo Orfėją prisimindami pasakoja, kad pats pirmas instrumentas pasaulyje buvo išsidrožtas būtent iš alksnio medienos; jie gamino švilpynes, švilpukus, švirbales, fleitas, jas gerumui užėjus, pagalbos prireikus, pavojui skelbti naudodavo medžiotojai.
Giedrė BRUŽIENĖ
Lino BRUŽO nuotr., www.bruzukis.lt
Receptūros
Pūlinga angina, laringitas, skarlatina: 1 a. š. maltų kankorėžėlių užpilti verdančiu vandeniu. 15 minučių ant lėto pečiaus pakaitinti, palikti pritraukti dviem valandoms. Gargaliuoti, gerklas prausti nuoviru kas valandą. (Pūliai – stafilokokų ir kovoje kritusių imuninės sistemos gynybos ląstelių kamikadzių sankaupos).
ŽIV ar mirtinai nusilpus imunitetui: tokio pat nuoviro gerti po pusę stiklinės kaskart prieš valgį.
Diarėja, baisinis viduriavimas, dizenterija ar šiaip atsidarius dugnui: 5 a. š. maltų kankorėžėlių užpilti litru verdančio vandens. Kaitinti pusę valandos, gerti dusyk dienoj po stiklinę.
Stomatitas: tuo stipriu nuoviru kas valandą atlikti skalavynę.
(Mano, kaip kalbininkės, intarpas: „Skalavynė“ – absoliutus perlas. Skamba taip, lyg būtų minėta 1897 m. žolininko užrašuose, daryta su rimtu veidu ir dar rimtesniu tirpalu, atliekama tris kartus per dieną, prieš saulę ir po saulės.
„Eik, vaikeli, pasidaryk skalavynę, kol dar gerklė nekimba.“
„Be skalavynės nė viena sloga neatsitrauks.“
„Šita skalavynė – nuo gerklės, žąsininio balso ir piktų minčių.“
Skalavynė dkt. – ritualinis burnos ir gerklės plovimas, atliekamas tyloje arba su burbuliavimo garsu; dažnai lydimas tikėjimo, kad „padės“.)
Hemorojus ir kiti dideli sėdynės nemalonumai, pavyzdžiui, plauko įauga: merkti sėdynę į bliūdą alksnių žievės arba kankorėžėlių nuoviro. Sėdėt ilgai, kiek kantrybė leis. Daryti išangės mankštą, atpalaiduojant ir įtempiant raumenis. (Hemorojinius mazgus turime visi, tik ne visiems kelia bėdų: šie kraujo pritvinkę akytkūniai matuoja, ar atkeliauja kietas, skystas ar dujinis turinys, ir prireikus ištuštėja arba prisipildo, sandariai uždarydami išangę. Statistika rodo, kad jau 70 proc. trisdešimtmečių britų turi nemalonumų su išangės mazgais).
Dalinis paralyžius, podagra, reumatas. Gerti; tepalą kartu su vaistinių taukių ar didžiųjų varnalėšų šaknimis išsivirus trinti.
