• 9 gruodžio, 2021
|

Šimtmečio kovos tęsinys

Sekmadienį Gargžduose pražydus įvairiaspalvėmis tulpėmis, kurių galėjai nusipirkti netikėčiausiose vietose – netgi buvo siūloma pakelėse, prislopo slogios mintys apie neišvengiamai priartėjusį pavojingąjį virusą. Kovo 8-oji, kai kurios visuomenės dalies laikoma sovietine atgyvena, ne tik nepamiršta, bet per paskutiniuosius kelerius metus vis labiau gaivinama. Tai gėlininkės, auginančios ir šią šventės dieną siūlančios ryškiaspalvius žiedus, pastebėjimas. Nesvarbu, kad Tarptautinė moterų solidarumo diena atmiešta politiniu atspalviu, kad su ja siejama socialdemokratė Clara Zetkin, pirmoji pradėjusi kovoti dėl lygių moterų ir vyrų teisių, tą dieną tulpes savo mamoms, žmonoms, draugėms ir meilužėms pirko vyrai. Sako, anksčiau šiai progai užtekdavo vieno ar trijų žiedų, o pastaraisiais metais savo brangioms moterims dovanoja puokštes ar net glėbius gėlių. Ne, sveikinimų su Tarptautine moterų solidarumo diena „Bangoje“ nebuvo, nors kaimyninio rajono laikraštyje skaičiau ne vieną. Anksčiau ir mūsų laikraštyje pasitaikydavo. Bet tulpių iš skaitytojų sulaukėme – akimirkos džiaugsmo reikalingos visiems.

Ne viename mieste Kovo 8-osios proga policijos pareigūnai automobilius vairuojančioms moterims ir keleivėms dalijo tulpes. Bet šventišką foną Kaune sudraskė moterys, pareiškusios, kad reikia ne tulpių, o teisių. Grupelė entuziasčių mieste surengė eitynes, kad atkreiptų visuomenės dėmesį į smurtą prieš moteris. Tačiau pastaruoju metu girdėdamas, kad dailiosios lyties atstovės gali be gailesčio spardyti viena kitą, žudyti vyrus, suglumsti: pačios pritvinkusios žiaurumo.

Žinoma, siekis, kad valstybėje moterys būtų vertinamos lygiavertiškai, turėtų vienodas teises į darbo užmokestį, apsaugą, teisę būti nekaltinamos, kai patiria prievartą, kitaip tariant, nebūtų atskirties socialinėje, ekonominėje, politinėje plotmėje – suprantamas. Pernai minėtas šimtmetis, kai Lietuvos moterys, vienos pirmųjų pasaulyje, išsikovojo teisę balsuoti. Tačiau 20 amžiaus pradžioje prasidėjusi kova dėl lyčių lygybės tebesitęsia.

Neseniai aptikau informaciją, jog ryškėja bendra tendencija, kad pastaraisiais metais labiau apsimoka būti vyru, turėti aukštąjį išsilavinimą, dirbti IT srityje užsienio kapitalo įmonėje ir vienoje darbovietėje neužsibūti. Ogi moteriai sudėtinga net ieškant paprasto darbo. Užimtumo tarnybos duomenimis, didžiausia pasiūla – supervyriškų, fiziškai sunkių, profesijų atstovams. Moterys stumdosi darbo rinkoje: pabandyk Gargžduose įsidarbinti finansininke ar buhaltere už padorų atlyginimą. Klaipėdoje universitetinį išsilavinimą turinčiai moteriai siūloma imti šluotą.

Ne naujiena išgirsti stereotipinę, moters savivertę mažinančią repliką, jog pasaulį valdė, valdo ir valdys vyrai, o moterys – gimdys. Girdi, pažvelkime, kiek moterų bet kurios šalies parlamentuose – viena kita iškyla. Dėl ambicijos.

Istorija byloja, jog lietuvės aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime, kovojo dėl lyčių lygybės, bet tarp Vasario 16-osios akto signatarų – nė vienos. Juk manyta, kad moteris emocinga, neracionali, nors ir išsilavinusi. Iki 1922 m. į centrinę valdžią jų neįsileido.

Šiuo metu LR Seime – apie penktadalis moterų. Europos Parlamente Lietuvai atstovauja 11 narių, iš kurių 3 moterys. Lietuva ankstesniais metais buvo likusi vienintele Europos Sąjungos valstybe, kurios vyriausybėje nebuvo nė vienos moters. Užtat net dvi kadencijas šaliai vadovavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pirmoji moteris prezidentė per Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį. Šaltiniai liudija, kad tarpukariu visuomenininkė F. Bortkevičienė valstybės gyvenime vaidino didžiulį vaidmenį ir 1926 m., kaip ir rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė, dalyvavo rinkimuose į prezidentus. Nepasisekė – per daug tradicinė valstybė, kuri tik vėliau pradėjo modernėti. Tačiau procesas nesibaigęs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių