Skiepai ne tik nuo viruso

Susigulėjusius mūsų įsitikinimus ir įpročius griauna prieš metus įsiveržusi koronaviruso pandemija. Žmogus bauginamas, draudžiamas ir baudžiamas. Užplūdo daug neigiamų jausmų. Negalvojome, kad savo šypsenas, taip pat ir pykčio iškreiptus veidus slėpsime po kaukėmis. Kada vienas į kitą pažvelgsime be jų, dar neaišku. Taigi priversti gyventi nežinomybėje, džiaugtis šia diena, nes nežinome, kas nutiks rytoj. Prezidentas ramina, kad visuomenė bandos imunitetą įgis rudeniop, betgi pagal dabar gaunamos vakcinos kiekį tam prireiktų ne vienų metų.

Ir dar tebėra abejojančių skiepais: atseit neseniai išrasti, nėra paliudijančių jų efektyvumą, nežinoma, kokios pasekmės bus ateityje ir panašiai. Betgi žmonijos istorija byloja, jog nuo visokių virusų pasaulį ir anksčiau gelbėjo būtent skiepai.

Socialinė atskirtis išvargino – pagaliau leista vienišiems ir neįgaliems žmonėms bendrauti su kitu namų ūkiu. Ar tuo nepiktnaudžiaujama, akylai stebi policijos pareigūnai, šauliai, bet jie nepajėgūs sužiūrėti visų pažeidėjų, į svetimas savivaldybes prasmunkančių tik jiems žinomais keliais.

Neramiu karantino laikotarpiu visuomenės gyvenimą dar labiau stingdo žiemos šalčiai, sniegas. Laimei, kad jie kol kas epizodiniai: šie gamtos varžtai lankstesni – atleidžia, nutirpsta, bet ir vėl spaudžia.

Sudėtinga kaimuose gyvenantiems ligotiems, vienišiems senyviems žmonėms. Antai atokioje seniūnijoje pažeidžiamiausieji atsisako siūlomų socialinių paslaugų į namus – bijo užsikrėsti ir susirgti korona. Kaip padėti žmogui, jeigu jis atsisako pagalbos?

Kartais tarp artimų žmonių ne tik per karantiną pritrūksta pakantumo – senolis, nesutariantis su vaikais, šokdina socialinę darbuotoją, kad jam reikalinga pagalba. Čia ir dabar. Bet ar viską galima šią akimirką išspręsti? Suprantama, kad devyniasdešimtmečiui pačiam kūrenti krosnį, šildytis būstą – vargas. Betgi senolis, gaunantis nemenką pensiją, ir pats kartais galėtų pasisamdyti pagalbininką.

Vienoje seniūnijoje vieniša senole iki gyvenimo pabaigos teko rūpintis seniūnui ir socialinei darbuotojai. Veždavo į gydymo įstaigas ir vėl namo parveždavo. Raktas nuo jos būsto tuo metu kabojo seniūnijos patalpose. Vieniša moteris buvo patenkinta ir geranoriškais, draugiškais miestelio gyventojais. Artimieji, jos užgyvento turto paveldėtojai, tik pasiteiraudavo, ar seniūnija pakankamai rūpinasi giminaite.

Kai kurie gyventojai nesibodi savo rūpesčių užkrauti ant socialinio darbuotojo pečių. Antai skambina, kad šis paimtų iš sodybos du šunis, nes mirė tėvas. Bet kodėl tuo nepasirūpina kuris nors gausios šeimos vaikas?

Nuogąstaujama, jog pandemijos laikotarpiu apribota tai, kas žmogų daro dvasingesnį: nenueisi į parodas, kultūros renginius. Žinoma, yra virtuali erdvė, bet tai ne taip paveiku. Liks uždarytos ir bažnyčios, net premjerė šiomis dienomis prašė supratingumo. „Ir kam reikėjo bažnyčias uždaryti – ir anksčiau į bažnyčią taip nesiveržė kaip į prekybos centrus“, – ironizavo „Bangos“ skaitytoja, uoli katalikė. Bažnyčios misija – palaikyti žmonių dvasią. Bet ar parapijos žmonės stengiasi karantino laikotarpiu paremti sunkiai besiverčiančią bažnyčią?

Supaprastintos pagal karantino taisykles tapo ir laidotuvių apeigos – nebeliko tradicinių šermenų, giminės susirinkimo atsisveikinti su mirusiuoju, nebesidalijama gražiais prisiminimais apie išėjusįjį prie gedulingų pietų stalo.

Ar šie įsivyraujančio uždarumo pokyčiai liks ir pasibaigus pandemijai? Bet jie įspėja apie trūkinėjančius gentainių, draugų, kaimynų ryšius.

Ar neprireiks kurti skiepų nuo susvetimėjimo, abejingumo, nemeilės virusų?

Virginija LAPIENĖ

„Bangos“ korespondentė