Spauda ar žąsis
Gargžduose anądien mačiau, kaip viena moteris gausiai apsnigtais laiptais, ant kurių nebuvo nė pėdelės, kopė į buvusį paštą. Kopė atkakliai, matyt, įsitikinusi, kad paštas čia tebėra. „Alpinistė“ skaudžiai apsiriko: pagaliau užkopusi, kaip sakoma, tik duris pabučiavo. Paštas gi jau keli mėnesiai persikėlęs į kitą vietą. Juk tai akivaizdus pavyzdys, kai žmogus gyvena informacijos vakuume. Būtų skaičiusi „Bangą“, būtų žinojusi. Juk ne kartą apie tai rašėme, o ir feisbuke skelbėme.
AB Lietuvos paštas dėjo menkas pastangas gyventojus informuodamas apie pakeistą vietą Gargžduose. Užtat dideles pastangas dėjo visoje Lietuvoje uždarinėdamas paštus. Esą jie nepaklausūs. Kiek paštų buvo Klaipėdos rajone? Buvo kiekvienoje seniūnijoje. Ar žmonės jais naudojosi? Ir dar kaip! Tačiau dauguma seniūnijų gyventojų nuolankiai nulenkė galvas, kai jų gyvenviečių paštus AB Lietuvos paštas tokią reformą, suplanuotą Vilniuje, stūmė visoje Lietuvoje. Jei visi susivieniję būtų tarę tvirtą žodį, šiandien situacija būtų kitokia. Dovilų žmonės prieš kelerius metus kovojo. Ar laimėjo doviliškiai? Ne, nes vienas lauke – ne karys. Dovilų paštas taip pat buvo uždarytas – AB Lietuvos paštas atstovai tuomet gyventojų susirinkimuose suokė, kaip viskas bus puikiai, kai dirbs mobilusis paštininkas. Bet kasdienybė nėra tokia rožinė. Lietuvos pašto pranešimuose spaudai nuolat su pakilimu pranešama apie modernizuojamą valdyseną, o tuo tarpu atleidžiama šimtai paštininkų, keliami paslaugų įkainiai.
Uždarius kaimuose paštus sumažėjo ne tik paslaugų prieinamumas, ne tik dingo kelios darbo vietos toje vietovėje, bet nutrūko ir dar vienas socialinis ryšys – žmonių susibūrimas, pasidalijimas naujienomis (ach, tiesa, juk yra FB).
Ar žmogiškuosius ryšius gali pakeisti socialiniai tinklai, ar jie pajėgūs atstoti bendravimo akis į akį tradiciją? Žinoma, gali, jei mes patys to norime, jei „socialinis burbulas“, kurį dirbtinai susikuriame, mus tenkina.
Savo skaitytojams norime pranešti, kad spauda išgyvena nelengvus laikus. Rusijos karui prasidėjus iškilo rimta bėda dėl popieriaus tiekimo. Stingant jo rinkoje už 1 toną popieriaus aną pavasarį teko mokėti apie 1 200 Eur vietoj įprastų 400 Eur. Ir tai tiekėjui į ranką buvome pasiryžę bučiuoti, nes nebuvo iš kur gauti to laikraštinio popieriaus. Spaustuvė gi be pabrangintos elektros irgi neūžia – tai vėl naujos ir tikrai milžiniškos išlaidos.
Negana šių objektyvių aplinkybių, dar vieną kiaulystę lapkričio mėnesį ištaisė Susisiekimo ministerija, kuri Lietuvos paštui diktuoja prenumeratos paslaugų ir pristatymo tarifus. Juos ketinta padidinti net du kartus. Jūs teisingai supratote – ne 2 procentus, bet du kartus. Ir tai pranešta jau tuo momentu, kai Lietuvos laikraščiai ir žurnalai buvome paskelbę ateinančių metų prenumeratą tokiomis pačiomis kainomis. Turėjome pažadą iš Vyriausybės koridorių, kad pašto prenumeratos tarifai 2024 m. nesikeis, bet pažadas buvo žiauriai sulaužytas. Kodėl? Gal kad mus sulaužytų? Mums pavyko Seimo narius sukelti ant kojų, tad prenumeratos tarifų didinimo užmojis buvo kiek sušvelnintas: padidino ne du kartus, o keliasdešimčia procentų. Ach, kokia malonė mirtininkams!
Suprantu, kad dalis skaitytojų net nesusimąsto, kodėl tie pašto tarifai tokie svarbūs. Ogi todėl, kad laikraščių ir žurnalų platinimas kaimiškose teritorijose yra tik Lietuvos pašto rankose. Tiesiog nėra kitos alternatyvos. Taigi, mes, laikraščių leidėjai, esame įsprausti į kampą. Turime prenumeratos sutartis sudaryti tik su vieninteliu Lietuvos paštu, nes kitokių platintojų kaimo teritorijose nėra, mat jokiam verslui toks biznis neapsimoka. Miestuose situacija kiek laisvesnė: turime savo redakcijų platintojus. Ir todėl prenumeratos kaina mažesnė, mes neplėšiame nuo savo skaitytojų.
Manau, kad daugelis prenumeratorių mano, kad jei už prenumeratą sumokėjo atitinkamą sumą, tai tie visi pinigai ir atitenka laikraščiui. Klystate. Didžioji dalis sumos atitenka ne mums, kuriantiems, rašantiems, spausdinantiems, bet tiems, kurie atspausdintą laikraštį atneša iki prenumeratoriaus. Prenumeruodamas leidinį prenumeratos kainą žmogus mato vientisą, ten nėra išskirta, kiek kainuoja laikraštis, o kiek pristatymas. Tai – Lietuvos pašto konfidenciali informacija. Taigi, kai tarifai keliami, skaitytojams gali susidaryti įspūdis, kad redakcija brangina prenumeratą ir uždirba daugiau. Anaiptol. Kaip minėjau, mes vardan ištikimų prenumeratorių ir dabar nedidinome savo laikraščio prenumeratos kainos, nors paštas ir padidino tarifus. Tad Lietuvos paštas iš mūsų prenumeratos dalies kitąmet nusirėš dar daugiau. Ar liks nuo tos sumos mums bent kažkas? Ar tik barankos skylė? Iš tiesų lemsite Jūs, skaitytojai: jei vietoj kalėdinės žąsies užsiprenumeruosite laikraštį, tai ir gyvuosime. Pasvarstykite racionaliai: žąsis užpildo tik skrandį, o laikraštis juk yra mūsų kalbėjimasis akis į akį su skaitytoju. Tai – tradicinis žmogiškasis ryšys. Tai ką rinktis – jūsų valia.
P. S. Tiesa, atsakau tiems, kurie daug kalba apie tvarumą. Nešnypškit. Elektroninės priemonės – plastikas ir dar kai kas – šimtmečiais nesuyra gamtoje. Laikraštį galima panaudoti ne tik žinioms plėsti, bet ir silkei vynioti. Šiuolaikinio laikraščio dažai yra bešviniai, nesusipykę su ekologija. Tad juos drąsiai galima naudoti buityje.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė,
Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja
