Stebuklas – ne valdžia, stebuklas – Lietuva

Neturime stebuklingos dėžutės, iš kurios galėtume ištraukti tiek lėšų, kiek reikia patenkinti įvairiems valstybės poreikiams. Tad esą nėra kitos išeities kaip tik įvesti naujus mokesčius, kelti akcizus, jei norime išpildyti vienokius ar kitokius įsipareigojimus: kompensuoti pensijas, didinti minimalų atlyginimą.

Taip maždaug teisinosi finansų ministras R. Šadžius viename iš televizijos interviu. Betgi mąstantiems žmonėms klausantis šitų postringavimų iš apmaudo tikrai dantis ant danties turi nesueiti. Juk prieš gerus metus eidami į Seimo rinkimus valdžios siekiantys politikai iš peties peikė tuomečius valdančiuosius ir prisiekinėjo rinkėjams mokesčių sistemos nekeisią, o ekonomiką pakelsią, bedarbystę beveik išnaikinsią ir t. t. Tad tą stebuklingą dėželę tuomet turėjo, o užtūpę šiltus valdžios krėslus apsižiūrėjo jos nebeturintys?.. Kas su mumis pasidarė, kad taip primityviai galima prižadėti, paskui primityviai netesėti, o ir vėl primityviai tikėtis, kad kokie nauji mesijai nukabins gerovę iš dangaus? Jei žadama kam nors ką nors kompensuoti, padidinti ar paremti – tai yra tik vienas kelias: ekonomika turi klestėte klestėti, o jei ne, kaip yra pas mus, tai vėlgi priimami primityvūs sprendimai didinti mokesčius. Ir būtent šiame kontekste kandidatų į Europos parlamentą, Lietuvos prezidento postą suintensyvėjęs šmėžavimas žiniasklaidoje ir susitikimuose provincijoje, tas perdėtas dėmesys esą paprastiems žmonėms toks nenatūralus ir koktus.

Ir visgi. Rytoj – šventadienis. Ypatingas sekmadienis. Vasario 16-oji. Žinau, kad daliai mūsų, kaip bebūtų gaila, ji nieko nereiškia arba jau nebereiškia. Per pastaruosius daugiau kaip dvejus laisvės dešimtmečius esame neatpažįstamai pasikeitę. Gaila, vertybiniu požiūriu ne į teigiamą pusę. Vartotojiška kultūra, praktiniai sumetimai, beatodairiška konkurencija, moralinių imperatyvų nebuvimas valdžios sluoksniuose mus priešina tarpusavyje, sėja pesimizmą ir net beatodairišką neapykantą tiems, kurie savyje tebeugdo ir siekia kituose ugdyti idealistinius siekius.

Atsiverčiau prieš dvidešimt trejus metus išspausdintą dabar gerai žinomo filosofo Vytauto Radžvilo straipsnį „Tylioji tautos šventė“ („Mūsų žodis“, 1991, Nr. 2). Jis dėsto ir dabar tiesiai į širdį smingančias mintis: „Daugiau nei po šimto niūrios vergovės metų 1918 m. vasario 16-oji padarė stebuklą. Ji prikėlė naujam gyvenimui istorijos užmarštin grimztančią ir, kaip daugeliui atrodė, negrįžtamai mirti pasmerktą tautą. Per nepaprastai trumpą laiką atgautas laisvės jausmas leido daugybei žmonių įveikti didžiausią priešą – juose pačiuose slypintį vergą. Toji laisvės dvasia beveik akimirksniu išsklaidė tvirtai įsišaknijusius prietarus apie lietuvių tautos mažumą ir silpnumą. Kartu su ja grįžo tautos savigarbos bei orumo supratimas, įkvėpęs jos savanorius žūtbūtinei kovai už krašto nepriklausomybę. Kartą atbudusios šios dvasios jau nepajėgė sunaikinti niekas.“

Rypuoja valdžia neturinti stebuklingos dėžutės gerovei suteikti. Net nesusivokiama, kad didžiausias stebuklas yra žmonės, kurie, nors ir spaudžiami primityvių valdžios sprendimų, dar dirba, kuria, augina vaikus Lietuvoje ir nekeikia savo dalios. Tie žmonės, kurie rytoj rinksis Doviluose, Gargžduose, kituose rajono miesteliuose ir kaimuose, pakiliai ir džiaugsmingai švęsti mūsų Valstybės atkūrimo dienos. Nes „Lietuva, Tėvyne mūsų“ jiems nėra vien skambūs himno žodžiai. Tai yra jų esatis. Malonu pastebėti, kad svarbiausia valstybės šventė įtvirtina naujas tradicijas: atsisakoma nuobodžių minėjimų, išeinama iš troškių salių į gatves ir aikštes. Gal dar ne taip masiškai kaip norėtųsi, bet tie, kurie ateis, žinau, yra įsisąmoninę Justino Marcinkevičiaus pamąstymo prasmę: nepaimsi nepakelsi neparodysi/nepavalgydinsi jos ir nepagirdysi/ ne valiavimuos ne šūkiuose ne odėse/ mūs atodūsiuos ji matosi ir girdisi.

Šiandien neatsisveikinu su jumis, mieli „Bangos“ skaitytojai. Juk rytoj susitiksime Vasario 16-osios šventėje?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių