Susitiko tuo pačiu mokslo keliu ėję vėžaitiškiai
Į popietę „Einant tuo pačiu keliu“ susirinko kelių kartų mokslininkai. Dabar Vėžaičių filiale dirba 9 mokslo darbuotojai, 3 doktorantai.
Pernai Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filialas 80 metų jubiliejų paminėjo tarptautine konferencija. Praėjusį penktadienį čia susitiko vyresnioji buvusių mokslininkų karta su šiuo metu dirbančiais mokslo darbuotojais. Jie prisiminė kartu nueitą kelią, pasidžiaugė tuo, ką sudėjo į mokslo kraitę. Per savo istoriją filialas išgyveno įvairių periodų. Mokslininkai išgarsino Vėžaičius, sukūrė savitą miestelio veidą ir mokslinių tyrimų kryptį – kalkinimo tyrimus.
Tyrimų kryptis nepasikeitė
„Pernai pavyko surengti plataus atgarsio sulaukusį jubiliejinį renginį, tačiau mažai laiko ir dėmesio teko saviems buvusiems mokslo darbuotojams, – praėjusį penktadienį surengtoje popietėje kalbėjo Vėžaičių filialo direktorė dr. Danutė Karčauskienė. – Jautėme pareigą susitikti, pabendrauti – jauskitės sugrįžę į namus. Gyvename po tuo pačiu stogu, tuo pačiu keliu einame jau 80 metų. Ėjome skirtingu ekonominiu, politiniu laiku. Tik tiems papasakosi apie savo rūpesčius, kurie patys prisilietė prie mokslo tyrimų.“
Vėžaičių filialas išgyveno įvairių periodų, tačiau išliko. Taigi susitiko grupė buvusių ir dabartinių mokslo darbuotojų, skirtingų kartų, dirbusių skirtingu laiku. Per tuos dešimtmečius nepasikeitė tyrimo objektas: rūgštus dirvožemis ir jo kalkinimo tyrimai – mokslo stuburas, apie kurį sukasi kiti darbai.
Į susitikimą atvyko Benediktas Jankauskas, vienas žymiausių šalyje dirvožemio erozijos tyrėjų. Jis prisiminė, kad 1964 m. pradėjęs dirbti Vėžaičiuose, Samališkės bandymų stotyje rado 3 mokslo darbuotojus. Atėjo Vytautas Gipiškis – pievų dirvožemio specialistas. Jis labiausiai susipažinęs su Nemuno užliejamų pievų biologija, bet jam nesvetima ir dirvožemio chemija.
Dalyvavo profesorius Steponas Čiuberkis, atlikęs žemdirbystei naudingus tyrimus pasėlių piktžolėtumo, intensyvaus žemės dirbimo srityje. Atėjo ir buvusios mokslininkės Eugenija Lenkšaitė bei Marija Eidukevičienė, dirvožemio tyrinėtojos, Valensas Ežerinskas, atlikęs dirvožemio maisto medžiagų migracijos lizimetrinius tyrimus, Elvyra Butkuvienė – žolynų specialistė, buvusi ilgametė laboratorijos vedėja prof. Dalia Ambrazaitienė.
Susitikime buvo prisiminti amžinybėn išėjusieji mokslo darbuotojai, tačiau gyvi savo darbuose. Antai Stasio Bernoto rapsų auginimo technologijos itin svarbios Vakarų Lietuvoje. Šviesaus atminimo Algirdas Plesevičius – žymus dirvožemio kalkinimo tyrėjas, Edmundas Lapinskas pasižymėjo biologinio azoto fiksavimo tyrimais. Gražiu žodžiu paminėti ir nedalyvavusieji – Adelė Plesevičienė, Nijolė Daugėlienė, Vytautas Knašys, Jadvyga Lapinskienė ir kiti.
Jaunimas išbando naujoves
Į popietę sukvietusi kelias filialo mokslo darbuotojų kartas D. Karčauskienė į mokslo kelią įsijungė prieš 16 metų. Ji akcentavo, jog dirvožemio kalkinimo tyrimai, pradėti prieš 80 metų, tebėra labai svarbūs Vakarų Lietuvoje, nes čia vyrauja rūgštūs dirvožemiai. M. Eidukevičienė pridūrė: „Mes jo nenugalėjome – turime prie jo prisitaikyti.“
D. Karčauskienė pristatė naujovę – energinius augalus. Dr. Gintaras Šiaudinis bandymų sklypuose beveik per 10 metų užaugino tuopas ir žilvičius. Naudodamas naują metodiką, jis tiria, kaip giluminiai ilgamečiai augalai veikia dirvožemį.
Paskutiniaisiais metais į kolektyvą įsiliejo 4 jauni doktorantai, kurie atlieka naujos krypties tyrimus. Pasak direktorės, jie aktyviai dalyvauja konferencijose, seminaruose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Šiemet doktorantė Ieva Jokubauskaitė apgynė disertaciją „Tirpios ir humifikuotos anglies kitimas rūgščiuose dirvožemiuose taikant skirtingas sistemas“. Susitikimo dalyviams pristačiusi savo darbą, ji pasakojo apie anglies formų pokyčius ilgus metus kalkintuose ir tręštuose mėšlu dirvožemiuose. Jaunoji mokslininkė nustatė, jog neužtenka kalkinti rūgščių dirvožemių, bet būtina juos praturtinti organine medžiaga.
Beje, I. Jokubauskaitė – jauniausia mokslo darbuotoja Vėžaičių filiale.
Kitais metais daktaro disertaciją ginsianti doktorantė Monika Vilkienė kalbėjo apie savo tyrimus – įvertinti organinės anglies atsargų kaupimosi dėsningumus, panaudojant biologinius indikatorius. Pasak jos, tai aktualu ne tik Lietuvoje.
Jauniausias doktorantas Žilvinas Kryževičius rašo mokslinį darbą apie aliuminio junginius dirvožemyje. Jis pasakojo apie naują tyrimo metodą. Šiais metais doktorantas stažavosi Ispanijoje. Žymi ispanų dirvožemio mokslininkė bus viena iš Ž. Kryževičiaus mokslinių konsultantų.
Doktorantės Donatos Tomshuk mokslinį darbą „Daugiamečių žolių antžeminės ir požeminės masės kiekis, jos kokybės kitimo dėsningumas esant įvairiam rūgštingumui kalvotame reljefe“ pristatė jos vadovė dr. Regina Skuodienė.
Susirinkusieji diskutavo apie šiuolaikinius mokslo tyrimus. „Mokslo įstaigoje svarbu teorijos ir praktikos santykis. Dabar teoriniai darbai labiau akcentuojami. Keičiasi tikslai, uždaviniai, atsirado nauji dalykai“, – kalbėjo Lietuvos dirvožemininkų draugijoje aktyviai dirbanti M. Eidukevičienė. Jai iki šiol rūpi dirvožemio pažinimo problemos. Viešnia susirinkusiesiems prisipažino: „Visą gyvenimą tikėjau, jog mosuodama sparnais ką nors išmosuosiu. Ir tikrai pernai Samališkėje per kelias paieškas radome tokio pat dirvožemio, koks buvo pokariu – žmogaus veiklos nepakeisto.“
D. Karčauskienė patikino, kad tęsiami vyresnės kartos pradėti darbai.
Buvę mokslo darbuotojai džiaugėsi susitikimu. „Esu sužavėta buvusių kolegų noru susitikti prasmingoje popietėje. Džiaugiuosi, kad gyvuoja ši įstaiga. Kokie laimingi galėdami čia ateiti“, – ištarė M. Eidukevičienė.
