Sutarę vienas kitam akių nekabinti sulaukė auksinio jubiliejaus
M. ir P. Arlauskai užaugino dukrą Rimą, sulaukė dviejų anūkų.
Ežaičių kaimo žmonės dar nespėjo pamiršti senbuvių Mortos ir Petro Arlauskų auksinių vestuvių. „50 metų kaip nebūta, – žvaliai ištarė M. Arlauskienė. – Pasisekė mums rasti vienas kitą.“ Santuokos sakramentą pora atnaujino kaip ir prieš 50 metų – Gargždų bažnyčioje.
Dviese našta palengvėjo
Su auksiniu santuokos jubiliejumi pasveikinti M. ir P. Arlauskus gausiai susirinko giminaičių, ne tik dabartinių, bet ir buvusių kaimynų. Net susigraudino Morta: gera, kad šį kartą visi susirinko linksmai pabūti.
Prieš 50 metų rugpjūčio 5 d. M. ir P. Arlauskai Santuokos sakramentą irgi Gargždų bažnyčioje priėmė. Po to namuose, kuriuos savo gimtuosiuose Ežaičiuose pasistatė su seserimi, prie vaišių stalo susėdo. „Galima sakyti, aš pati vestuves iškėliau. Dirbau ūkyje karvių melžėja, pusiau zootechnikė buvau, – šyptelėjo Morta. – Petras neseniai iš kariuomenės grįžęs, dirbo melioracijos įmonėje, gyveno bendrabutyje. Jis jaunesnis, nesuspėjo užsidirbti.“
Po vestuvių jaunavedžiai turėjo 3 rublius. „Pirmadienį eidamas į darbą vyras pasiėmė rublį pietums, – prisiminė Morta. – Bet už poros mėnesių jis nusipirko naują motociklą į darbą važiuoti.“ Ir pridūrė, kad ir dabar susitaupę tariasi, ką pirks – pinigai bendri.
Dviese gyvenimo našta palengvėjo – Petras buvo ne mažiau darbštus nei žmona. Didžiausia vertybe moteris laikė tai, jog vyras nepiktnaudžiavo alkoholiu. „Buvau iš anksto nusprendusi: jei dėl girtavimo nebus gyvenimo, viena užauginsiu du ar tris vaikus“, – prisipažino pašnekovė.
Kabinosi į gyvenimą
„Vargo bitės buvome – kabinomės į gyvenimą“, – kalbėjo M. Arlauskienė. Ji dirbo tuomečiame Vėžaičių eksperimentiniame ūkyje karvių melžėja. Pirmūnė buvo žinoma rajone, neretai giriama. Anuomet tai buvo didžiausias įvertinimas. „Uždirbau daugiau už mechanizatorius, bet kad už pinigus nebuvo ką pirkti“, – karčiai šyptelėjo Morta. Petras plušėjo kolūkyje.
Šeima nusipirko „Moskvičių“, „Žigulius“. Į darbą Morta riedėjo žiguliukais. Ji šypsodamasi pasakojo, kaip kartą posūkyje zuikis pasimaišė – apdaužė automobilį.
Sutuoktiniai iki šiol neatsisakė žemės ūkio darbų, tarsi į kraują šie būtų įaugę. Arlauskai ūkininkauja ir dabar, daugiau nei 50 ha žemės turi. „Laikome 3 melžiamas karves, o anksčiau – 19, – šypsojosi M. Arlauskienė. – Auginame 15 mėsinių galvijų.“ Ji puoselėja ir 3 bičių šeimas. Avių banda – dukros Rimos Ložienės, kurios šeima gyvena kartu su tėvais. Ji – veterinarijos gydytoja, dirba Klaipėdos valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje.
Tvirtų santykių paslaptis
„Ir skaudžių, ir linksmų dalykų pasitaikė per 50 metų. Kas gali būti liūdniau už savo vaiko laidotuves… Baisi netektis – nuskendo vienuolikametė dukrelė. Bet mes visada vienas kitą palaikėme, – sakė M. Arlauskienė. – Nuo pat vestuvių buvome sutarę, kad vienas kitam akių nekabinsime. O juk dabar dėl menkniekio kaip ugnis užsidega vyras ar žmona.“
Kartu gyvendama Morta netrukus pradėjusi suprasti, kada jos žmogus blogai jaučiasi. „Klausiu, kodėl tu toks? Išgirstu, jog kažkas nepasisekė. Ir jis manęs klausia, kas atsitiko, – savo tvirtų ilgalaikių santykių paslaptis dėstė pašnekovė, užkabinusi 80-uosius metus. – O kodėl reikia bartis, pyktis? Juk tiek trumpai šioje žemėje gyvename.“
