Sveikas?
Jau ketvirtą savaitę vyksta karas su nematomu, bet labai pavojingu, dar tik mokslininkų tyrinėjamu priešu – koronavirusu. Ir efektyviausias būdas nuo jo apsiginti – būti namuose. Taigi tūnome tarp keturių sienų ir gelbstime pasaulį. Sugriuvo išorinė tvarka ir stabilumas. Žmonės sumišę ir sutrikę. Tradiciniu pasisveikinimu tapo „Sveikas?“
Apmirusį gyvenimą stebiu pro daugiabučio langą. Kieme pilna automobilių – beveik niekas darbo dieną neišvažiuoja į darbą. Galbūt dirba nuotoliniu būdu? Kažkuriame bute šėlsta vaikai: iššūkis tėvams išlaikyti „įkalintus“ paauglius. Retai pamatysi skubantį „kaukėtą“ praeivį. Ir va, nauji sutrikusio gyvenimo ženklai. Pažįstamas vyriškis savo broliui atnešė lauknešėlį, bet jį atiduoda čia pat, kieme, net neužėjęs į jo būstą. Beje, abu su apsauginėmis kaukėmis. O štai anūkas ant lazdos užkabinęs perduoda siuntinėlį balkone stovinčiai senolei.
Ir pagalvoji, kaip gerai mes gyvenome iki šios istorinės nelaimės. Ko mums trūko? Gal tik pozityvumo, atjautos, nuoširdumo, supratingumo… Girdžiu agluonėniškės „Bangos“ skaitytojos žodžius: „Gyvenimas stabtelėjo. O kas darėsi pasaulyje? Visi tik lėkė, bėgo, gadino vieni kitiems nervus. Puikybė – iki dangaus, o žmogiškumo – nė per nago juodymą.“ Tiesą pasakius, dirbdama namų karantine pasigendu gyvo pokalbio – noriu matyti pašnekovo akis, jausti bendrystę.
Šis slogus karantino laikotarpis primena ekonominės blokados metus Nepriklausomybės pradžioje. Betgi tuomet ištuštėjo miestų gatvės ir kaimų keliai siekiant sutaupyti, dėl stygiaus. Dabar turime taupyti sveikatą – būti itin atsargūs, saugotis nematomo priešo ir kitus saugoti. Kartais dvelkteli tragizmu: ar išliksime?Juolab kad nesusipratėlių, nesilaikančių karantino suvaržymų ir galinčių užkrėsti baisiuoju, greit limpančiu virusu, pasitaiko tiek mieste, tiek kaime. „Pandemija – procesas, kai socialinės panikos apimti žmonės elgiasi kaip pandos“, – susiklosčiusią situaciją taikliai apibūdina broliai „pandenžodeliautojai“ Edvardas ir Gabrielius Klimenkos portale „Bernardinai“. O „Bangos“ skaitytojas atskleidė anekdotišką atvejį, kai viename kaime iš užsienio sugrįžusį, bet izoliuotis nenorėjusį sūnų mama užrakino savo namo antrame aukšte.
Kitos gyvenvietės žmonės baiminasi vieni kitų, nedrįsta išeiti į gatvę, susitvarkyti būtiniausių reikalų, nes infekuotasis šlaistosi viešosiose erdvėse. Teko kviesti policiją. Kaimo bendruomenės nedidelės, puikiai pažįsta vieni kitus ir stengiasi sutramdyti „drąsuolius“: arba izoliuokis, arba… Taigi pilietiškumas auga kaip ant mielių. Šioje situacijoje nieko neapgausi.
Visgi kaime gyvenimas pulsuoja: ūkininkai dirba laukuose, gyventojai ruošiasi savo daržuose, šiltnamiuose auginti daržoves. Darbštūs kaimiečiai neliks be maisto, nors bauginama, kad pasaulis jo pritrūks. Bet nusiminę grįžusieji iš užsienio, kur uždarbiavo: nežinia, kiek tęsis karantinas, kada vėl išvyks, iš ko reikės maitintis? Dabar turime laiko suprasti, kad materialinių dalykų užteksime – svarbu išsaugoti dvasios stiprybę. Jau esame patyrę, kad sunkiausiais momentais žmogaus vidinis pasaulis neišsemiamas.
„Nesusireikšminti. Tiesiog būti. Tyloje ir ramybėje. Kad ir kaip tai kartais atrodytų nejauku, kad ir kaip norėtųsi bėgti, veikti, pasinerti į raminantį triukšmą ir pamiršti, kad esi labai laikinas, pažeidžiamas, trapus ir galbūt – visiškai nereikšmingas“, – Velykų išvakarėse dvasiniais apmąstymais dalijasi rašytoja Renata Šerelytė.
