Takoskyra tarp senojo ir naujojo kaimo

Dauparų gyvenvietėje gyvulių fermą turintys Ruibiai kelerius metus nuolat tikrinami valstybinių institucijų specialistų pyko, kad juos neteisingai skundžia kaimynė, ir kreipėsi į teismą. Neseniai Klaipėdos rajono apylinkės teismo viešame posėdyje išnagrinėta civilinė byla pagal šių ūkininkų ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinys atmestas. Ši byla išryškino valstybinio reguliavimo spragas dėl ūkininkavimo ir jo poveikio aplinkiniams gyventojams.

Ūkininkai įrodinėjo savo tiesą

Dauparuose 40 metų gyvenantys ūkininkai Janina ir Vidmantas Ruibiai savo mišrų ūkį įregistravo daugiau nei prieš porą dešimtmečių. „Iširus kolūkiui, nebeliko darbo – reikėjo užsidirbti pragyvenimui, – teismo posėdyje dėstė J. Ruibienė. – Pieną parduodame tiesiai vartotojui, todėl privalėjome karvidę ir kitas patalpas įrengti pagal europinius reikalavimus. Laimingai ūkininkavome, kol 2007 m. kaimynystėje apsigyveno Rasa. Netrukus prasidėjo anoniminiai skundai dėl mėšlo kvapo, sklindančio iš mūsų ūkio. Pas mus nuolat lankėsi ir tikrino įvairių valstybinių institucijų atstovai, bet pažeidimų nerado. Paaiškėjo, kad mus skundžia kaimynė.“

Pasak ieškovės, tikrinimai vargino, sekino sveikatą.

Ūkininkai jautriai reagavo į straipsnį, prieš pusantrų metų išspausdintą viename uostamiesčio dienraštyje, apie tai, jog „smarvė veja į aklavietę“. Jame kaimynė išdėstė savo poziciją apie Ruibių ūkį. „Apsilankiusios komisijos smarvės neužuodė, – sakė J. Ruibienė. – Mes gyvulių tvarte nelaikome nuo gegužės iki lapkričio, mėšlo nekaupiame kieme – mėšlidė laukuose. Mūsų kiemas išklotas trinkelėmis, bet kaimynė skundėsi, jog srutos bėga į jos kiemą.“

Ūkį tikrinusiųjų išvada: Ruibių ūkis sutvarkytas pagal reikalavimus, kad tai tvarkingi ūkininkai.

Teismo posėdyje J. Ruibienė tvirtino, kad tik ši kaimynė turi pretenzijų dėl sklindančių nemalonių kvapų ir neteisingai skundžia juos valstybės ir Savivaldybės institucijoms, kurios dėl to dažnai atvažiuoja tikrinti ūkį ir verčia ieškovus teisintis, nors jokių pažeidimų nepadarė.

Ruibiai prašė teismą paneigti dienraštyje paskleistą tiesos neatitinkančią, ieškovų garbę ir orumą žeminančią informaciją ir priteisti iš atsakovų – įmonės „Diena M. N.“ 1 000 eurų, iš Rasos – 5 000 eurų neturtinės žalos.

Kaimynė nebeištvėrė kvapų

Rasa teismo posėdyje tvirtino, jog dėl kaimynų ūkio kvapo kenčianti nuo pat įsikūrimo. Porą metų auginančiai kūdikį ir nuolat būnančiai namuose moteriai tapo nebepakenčiama. Pasak jos, ūkininkaujantys kaimynai suprato, jog tai negerai – ateidavo pasikalbėti, atsiprašyti, kai vežant mėšlą ar srutas kvapas ypač sustiprėdavo, atnešdavo pieno produktų. Jie žadėjo ilgai neūkininkauti, tačiau niekas nesikeitė. Dėl to Rasa pradėjo kreiptis į valstybines ir Savivaldybės įstaigas, kontroliuojančias ūkio veiklą, prašydama informacijos, ar ūkininkavimas gyvenvietėje yra teisėtas, nes nuo to blogėja šalia gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė. Atsakovė tvirtino, jog bendravo ir su ieškovais, ir su jų pilnamečiu sūnumi.

Rasa žinojo, jog tikrinusios tarnybos jokių pažeidimų nenustatė. Užsukę pas ją tikrintojai sakė, jog teks susitaikyti, nes žmonės ūkininkauja ir tam tikri kvapai neišvengiami. Tačiau atsakovė netikėjo, jog kaimynai teisėtai gali gyvenvietėje laikyti 20 gyvulių fermą, ir kad jos šeimos teisės į sveiką ir komfortišką aplinką niekas negina. Savo nuomonę šiuo klausimu ji išdėsčiusi vieno uostamiesčio dienraščio žurnalistei.

Teisme vieni liudytojai tvirtino, kad iš kaimynystėje esančio ūkio smarvės nejaučiantys, o kiti, apsilankę pas atsakovę, tvirtino, jog užuodė stiprų mėšlo kvapą.

Ieškinį atmetė

Teismas nusprendė, jog tai, kad Rasa gavo atsakymus, jog ieškovų ūkininkavimas jokių teisės aktų nepažeidžia, nėra besąlygiškas pagrindas asmeniui, kuriam tai sukelia didelių nepatogumų ir blogina jo bei šeimos gyvenimo kokybę, pripažinti savo bejėgiškumą ir susitaikyti su situacija.

Taigi nustatyta, kad ieškovų garbė ir orumas nepažeisti – ieškinys atmestas. Teismas priteisė iš ieškovų atlyginti atsakovams bylinėjimosi išlaidas: Rasai – 970 eurų, žiniasklaidos bendrovei – 500 eurų.

Per 30 dienų sprendimas apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

„Kur teisybė? – atsiduso Ruibiai, išgirdę jį. – Nėra teisingumo paprastam kaimo žmogui, niekas jo neapgins.“ Ir pridūrė, kad vėl tikrintojai lankysis jų ūkyje. „O žemės ūkio ministras mums sakė, jog nepažeisdami įstatymo galime ūkininkauti, kol jėgos leis“, – guodėsi jie. Ir žadėjo „kovoti iki pergalės“.

KOMENTARAS

• Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėja Jurgita Grigonienė:

  – Civilinės bylos dėl garbės ir orumo įžeidimo mūsų teisme retos. Anksčiau jos buvo nagrinėjamos ir baudžiamąja, ir civiline tvarka. Europietiška ginti savo garbę ir orumą civiline tvarka. Tačiau nelengva įrodyti, kad pasakytos ar išspausdintos frazės įžeidė.

  Teismo įsitikinimu, kiekvienas LR pilietis, kurio teises į saugią ir sveiką aplinką gina LR Konstitucija, turi teisę kelti klausimus ir tikėtis atsakymų, kai ši teisė nėra pakankamai gerai įgyvendinama. Jis gali tai daryti naudodamasis taip pat konstitucine žodžio laisve skleisdamas ir rinkdamas informaciją, keldamas diskusijas, pasisakydamas masinėse visuomenės informavimo priemonėse.

  Šioje byloje įdomu tai, jog išryškėjo konfrontacija tarp senojo ir naujojo kaimo: skiriasi gyventojų poreikiai, lūkesčiai, ateities vizijos. Tai kartų konfliktas – vieni nori ūkininkauti, užsidirbti, o kiti – auginti vaikus gražioje aplinkoje, ja gėrėtis neužuosdami nemalonių kvapų.

  Ši civilinė byla išryškino valstybinio reguliavimo spragas dėl ūkininkavimo ir jo poveikio aplinkiniams gyventojams. Byloje išaiškėjo, kad ūkininkavimo pažeidimų nebuvo, o aplinkiniai jautė didelį diskomfortą – priešingu atveju nebūtų kreipęsi į įvairias institucijas. Verslo sričių, kai žmogus kažkuo verčiasi, bet dėl nepatogumų kenčia kiti, reguliavimo stinga – girdėti nusiskundimų dėl triukšmo, kvapų, atliekų. Dabar teisė užsidirbti svarbesnė (pagal reguliavimą) už teisę į kokybišką gyvenimą.